Pax vobiscum

Vidmantas Jusionis. "Slėniai". 2003 m.

Naujųjų metų išvakarėse "Vartų" galerijoje buvo atidaryta sakralinio meno paroda. Panašiu laiku uždaryta kita sakralinio meno paroda "Krikščionybė Lietuvos mene", vykusi Taikomosios dailės muziejuje. Šios tęstinės parodos pateikia mums visiškai skirtingas sakralinio meno koncepcijas. Atrodytų, kuo gi gali skirtis tradicinis sakralinis menas? Pavadinimas klaidina – sakralinis menas dažnai suvokiamas tik kaip sakralinės dailės paveldas (pastarasis ir buvo eksponuojamas Taikomosios dailės muziejuje). Atvėręs "Vartų" galerijos duris, pamatai kitokį sacrum pasaulį – šiuolaikinio šventumo viziją.

Postmodernistinėje vartotojiškoje visuomenėje šiuolaikinis sakralinis menas atsisako šventos transcendentinio pasaulio vaizdavimo misijos. Šiuo metu vis dažniau dailės funkcija yra apribojama vien tik estetine verte, atsiribojama nuo ankstesnės sakralinio meno paskirties. Šiuolaikinio meno kūriniai greičiau vaizduoja kūrėjo vidinį pasaulį, jam kylančias asociacijas arba net tradicinio supratimo sumažėjimą, negu tikrą šventumo pojūtį. Šventumo samprata kinta. "Mesijais" tampa popkultūros, politikos atstovai.

V. Čepkauskas "ant pjedestalo" pastato popmuzikos karalių M. Jacksoną. Ant veidrodžio su priklijuotais karoliukais, išsiuvinėtomis medžiagomis, blizgučiais išdidus popkaraliaus veidas. Vartotojiškos visuomenės kičo, masinės kultūros pomėgis čia patiekiamas su gera ironijos doze. Gaila, kad tai vienintelis darbas parodoje, kuriame matome dabartinius "šventuosius".

Kiti parodos darbai siužetų prasme labiau tradiciški – vaizduojamos populiarios šventraščio istorijos (Nukryžiuotasis, Mergelė Marija, angelai). Be abejo, yra kūrinių, susijusių su tradiciniu lietuvių liaudies menu, jo ikonografija, plastine kalba.

S. Vaitiekūno instaliacija – 13 stovinčių medinių ližių (aliuzija į krikštus) betono plytelėse. Šalia kabo mažytis juodai baltas antspaudas su užfiksuotais krikštais. Senosios ir šiuolaikinės kultūros sugretinimas, savotiškas krikšto desakralizavimas. Tradicijos nyksta. Poindustrinėje visuomenėje, kurioje dėl itin greito tempo nyksta laikiškumo samprata, įsigali pastišas.

G. Umbrasas sienų susikirtimo dalyje pakabina savotišką koplytėlę. Koplytėlė iš ąžuolo (stiprybės, tvirtumo simbolis), sidabro, aukso. Joje, žinoma yra Nukryžiuotasis. Koplytėlė trikampio formos, su šiek tiek palenktais kraštais. Formos ir dislokacijos vieta netradicinės, o siužetas įprastas. Kai kurie menininkai tiesiog cituoja sakralinius siužetus, pasitelkdami neįprastą plastinę kalbą.

M. Jonučio mediniame "Altoriuje" – ryškios sąsajos su lietuvių religine medine skulptūra. Figūrų plastika, simbolika (gyvybės medis, saulė, mėnulis) primena lietuviškuosius rūpintojėlius, sopulingąsias, šv. Jurgius. Tačiau kokios spalvos! Ryškios, sintetinės spalvos (štai jums ir duoklė šiuolaikiniam pasauliui) koketuoja, krykštauja, pešasi dėl dėmesio. Neįprasta ir altoriaus centre esanti moters figūra – nuoga, gaivališka moteris su iškeltomis rankomis. Motinystės simbolis?

Ryškių, kontrastingų spalvų matome V. Marcinkevičiaus, K. Grigaliūno, D. Kasčiūnaitės, S. Staniūno kūryboje. Grafiškasis K. Grigaliūnas derina dvi, daugiausia tris kontrastingas spalvas. Paveiksluose-raižiniuose mitologiniai (pirmykštė medžioklė), krikščioniškieji (bažnyčia, angelai) motyvai. Medinė skulptūra "Piktas angelas" tęsia menininko kūrybinę manierą – tiesiog iš medžio lakšto išpjauta medinė skulptūrėlė nudažoma iš vienos pusės mėlynai, iš kitos – raudonai. Dinamiškos, veržlios, banguojančios staigiais kampais linijos sukuria įtaigų, piktą, šaukiantį angelo portretą. D. Kaščiūnaitė, A. Gražys tęsia abstrakcijos tradiciją. A. Gražio mėlynasis "Prieš pasirodant mesijui" labai jau primena R. Katiliūtės mėlynąsias abstrakcijas. Mėlynos spalvos abstrakcijos – tarsi jau uzurpuota zona, kurioje subtiliais, švelniais niuansais žaidžia R. Katiliūtė. Taigi dar vieno autoriaus mėlynos abstrakcijos lyg ir nebetikslingos. O gal tai būdas sakralizuoti R. Katiliūtės "mėlynąją šventovę"?

D. Kaščiūnaitės melancholiška, pilka, gelsva kūryba parodoje virsta į aistringą, ryškią raudoną ir žalią. Be abejo, čia yra archetipinių ženklų, gėlių žiedų, angelų – viso to, kas būdinga jos kūrybai. Trimituojantys angelai – tarsi nužengę iš primityvistinių lietuvių liaudies paveikslų (trimituojančius angelus taip pat matome S. Skrabulio paveiksle). Visa tai ištirpsta abstrakcijose. Išsakomi jausmai, išreiškiami mitiniai, simboliniai ir subjektyvūs įvaizdžiai fragmentuojami, jungiami į kelias nelygių dalių kompozicijas. Nostalgiška, subjektyvi, aistringa tapyba.

S. Staniūno kūryba persisunkusi Rytų kultūra, mitais, simboliais. Ryški mėlyna (krikščionybėje tai – apsivalymo, Rytuose – atsinaujinimo, tyrumo spalva) peržengia įprasto paveikslo rėmus – nelygus drobės kraštas pratęsia paveikslo ribas. "Svajotojas" – mitologizuota būtybė masyviais mėlynų plunksnų sparnais, galvos vietoje – juodos plunksnos. Plunksnos – skrydžio, išsilaisvinimo, tačiau kartu ir trapumo simbolis.

Gaivališką, emocingą lietuvių tapybos tradiciją matome A. Skačkausko paveiksluose. Ankstesniuose menininko darbuose matytas ryškus, spalvingas koloritas šiuose kūriniuose blankesnis, pilkesnis. Gestiška tapyba, neryškūs kontūrai, tamsus koloritas kuria niūrią, melancholišką nuotaiką.

A. Skačkausko melancholiją išblaško V. Marcinkevičiaus "Neįšventintas šventasis". Ryškios, kontrastingos spalvos kuria savotišką virpančią įtampą. Mėlynos, geltonos ir raudonos derinys kartu su nukryžiuotojo figūra deformuojasi į spalvines variacijas, sąskambius.

L. Liandsbergio "Konfeti. Stigmos" stebina jau vien savo pavadinimu. Kaip suderinamos stigmos su įvairių spalvų popieriaus skrituliukais, kuriais apiberiami karnavalo dalyviai? Šventumas susipina su masinėmis linksmybėmis – tarsi dar vienas masinės kultūros, jos tariamo šventumo įsigalėjimo įrodymas.

Masinė kultūra, ironiškas jos sakralizavimas, tradiciniai sakraliniai siužetai ir netradicinės išraiškos – visa tai matome sakralinio meno parodoje "Vartų" galerijoje. Kiekvieno menininko individualybė, perfiltruojanti sakralumo sąvoką, dovanoja savo sakralinę kūrybą. Kartais ji tyli, medytativi (D. Norkutė, A. Skačkauskas, A. Gražys, V. Pakalnis). Kartais ironiška, demoniška ar krykštaujanti (V. Marcinkevičius, L. Lianzbergis, M. Jonutis, K. Grigaliūnas, D. Kaščiūnaitė, V. Čepkauskas, S. Staniūnas).