Įžengti į baseiną

"Baseinas"

Kaip prasidėjo "Baseinas"?

Po "8 moterų" pajutau norą grįžti prie paprastesnio, intymesnio filmo, kuriame būtų mažiau personažų. Žinoma, norėjau dirbti su aktorėmis, kurios mane pažįsta ir su kuriomis mūsų santykiai nebūtų tokie sudėtingi. Charlotte Rampling prisiminiau iškart, nes filmas "Po smėliu" mums abiem buvo maloni patirtis.

Iš pradžių Ludivine vaidmenį turėjo vaidinti vaikinas. Tačiau nusprendžiau, kad bus įdomiau parodyti dviejų moterų ryšį. Man buvo įdomu akyliau patyrinėti tokius santykius, kokius "užkabinau" filme "8 moterys" kurdamas Gabi (Catherine Deneuve) ir Luizos (Emmanuelle Béart) portretus. Sprendimas Charlotte Rampling partnere parinkti Ludivine Sagnier suteikė galimybę pažvelgti į skirtingų kartų santykius ir supriešinti patyrusią ir jauną aktores. "8 moteryse" Ludivine Sagnier vaidino berniukiškos išvaizdos mergaitę, dabar norėjau duoti jai daugiau džiaugsmo teikiantį seksualios ir ištvirkusios merginos vaidmenį. Ji turėjo padirbėti su savo kūnu ir tapti savotiška Viduržemio jūros Marilyn Monroe.

Kaip gimė sumanymas sukurti filmą apie kūrybos procesą?

Manęs nuolat klausinėja: "Kaip gali kurti tiek daug filmų, iškart vieną po kito? Kas tave įkvepia?". Pagalvojau, kad geriausias atsakymas į tuos klausimus bus ne analizuoti save, kaip kinematografininką, bet suprojektuoti save į anglų rašytojos personažą. Kas įkvepia rašytojus? Kaip jie sugalvoja savo romanus? Koks yra fikcijos ir tikrovės ryšys?

Sarai Morton reikia vienatvės, kad galėtų dirbti. Ji turi užsidaryti patogiame name, laikytis dietos, gyventi pagal tam tikras taisykles. Staiga tikrovė įsiveržia į jos gyvenimą. Žinoma, pirmoji jos reakcija yra atmetimas. Ji užsidaro savyje. Paskui nusprendžia įjungti tą naują tikrovę į savo darbą, kuris jai rūpi labiausiai. Anksčiau ar vėliau menininkai privalo kaip nors susitvarkyti su realybe.

Kodėl norėjote kurti filmą anglų kalba?

Tai filmas apie anglų rašytoją, kurią vaidina Charlotte Rampling, todėl man atrodė akivaizdu, kad pagrindinė kalba turi būti anglų. Filme yra ir tam tikras žaidimas kalba. Scenarijų parašiau prancūziškai, tik po to jis buvo išverstas. Vertimas į kitą kalbą scenarijų pakeitė, nes kai kurie prancūziški niuansai nepateko į naują versiją. Turėjome rasti atitikmenis, o jie nebūtinai atitiko sakinius, kuriuos parašiau prancūziškame variante.

Kaip kūrėte Saros Morton personažą?

Filmo "Po smėliu" Mari daug pasisėmė iš Charlotte Rampling asmenybės. "Baseino" heroję turėjome sugalvoti nuo galvos iki kojų. Šis vaidmuo – gryna abstrakcija. Iš tikrųjų Charlotte nė trupučio neprimena Saros Morton. Tačiau šį vaidmenį parašiau būtent jai ir darbas prasidėjo tik tada, kai ji sutiko vaidinti.

Kartu su kostiumu dailininke Pascailine Chivanne žiūrėjome Patricios Highsmith, Ruth Rendell, Patricios Cornwell, PD James fotografijas. Tos rašytojos turi kažką vyriška. Žiūrint į jas kyla įspūdis, kad gyvenimas sustojo 8-ajame dešimtmetyje. Charlotte sutiko nusikirpti plaukus, kad labiau primintų aną stilių. Rutuliojantis filmo intrigai, jos herojės drabužiai ir elgesys keičiasi. Ji pražysta, darosi moteriškesnė, šviesesnė. Manau, kad Charlotte yra iš tų aktorių, kurios kuria vaidmenis paprastais kasdieniškais veiksmais; tame, kaip ji save suvokia, nėra nė kruopelytės narcisizmo.

Kodėl jos herojė – kriminalinių romanų autorė?

Manau, kad egzistuoja ryšys tarp kriminalinių romanų autorių ir scenaristų: stilius ne toks svarbus kaip naracija, intriga ir nurodymai skaitytojams. Būtent pastarieji nuveda mus prie žudiko. Scenarijus rašomas panašiai: tai sudedamųjų dalių, kurios turi įkvėpti gyvybės būsimam filmui, akumuliavimas. Nuo Agathos Christie laikų Anglijoje egzistuoja tam tikra moterų – kriminalinių romanų autorių – kasta. Jos mėgsta aprašinėti itin nerimą žadinančius arba siaubingus personažus ir situacijas. Buvau susitikęs su šios temos ekspertu Francois Rivere’u. Jis man kalbėjo apie tų moterų psichiką, pasakojo gandus apie jų girtuoklystes, slaptus homoseksualius polinkius ir žavėjimąsi perversija.

Prieš prasidedant filmavimui paklausiau Ruth Rendell, ar ji nenorėtų sugalvoti istorijos, kurią filme "rašys" Sara Morton. Nusiunčiau jai savo scenarijų, ji atsakė labai šaltai, manydama, kad siūlau jai knygos sumanymą. Ji parašė, kad labai dėkoja, bet pati puikiai susidoroja su rašymu ir jai nereikia svetimų idėjų. Charlotte Rampling tai labai prajuokino. Ji pasakė, kad Sara Morton reaguotų lygiai taip pat.

Kodėl Saros apibūdinimas toks ilgas?

Manau, kad svarbu viską parodyti, net jei tai suteikia filmui neįprastą tempą, o tikroji intriga šiek tiek vėluoja: reikia susipažinti su personažo elgesiu, tuo, kaip jis imasi darbo, su praktiškais rašymo aspektais, menkiausiais įpročiais. Filmą valdo kūrybinio proceso tempai: po truputį viskas ima įgyti prasmę, o veiksmas pagreitėja paskutinę valandą, kupiną netikėtumų ir vis tirštesnės emocinės įtampos.

Labai daug dėmesio skiriama tam, kaip rašant keičiasi rašytojos kūnas…

Taip. Norėjau pradėti nuo anglės – senos panos – stereotipo. Ji nepriima savo kūno, nors laikui bėgant žiūrovai supranta, kad jaunystės metais Sara turėjo būti labai laisva asmenybė. Taip pat norėjau, kad tas brandus kūnas sukeltų geismą. Net labiau nei Žiuli kūnas. Kadangi knyga yra Saros sumanymų rezultatas, galima pasakyti, kad ji visa tai kuria savo vaizduotėje… Kad ir kaip būtų, rūpėjo, kad Saros ir Žiuli kūnai veiktų vienas kitą. Rutuliojantis istorijai, Sara nusimeta drabužius, jos stilius tampa moteriškesnis, tam tikra prasme į ją sugrįžta gyvenimas. Savo ruožtu Žiuli nusimeta dirbtinumą. Ji tampa švaresnė. Iš pradžių ji labai agresyvi, seksuali moteris, bet paskui grįžta į vaikystės laikus. Tarp abiejų moterų vyksta tam tikras "pasikeitimas fluidais".

O muzika?

Dažniausiai kviečiuosi kompozitorių paskutinėje filmo montažo stadijoje. Kadangi filmas pasakoja apie knygos rašymo procesą, šįkart pagalvojau, kad būtų įdomu duoti kompozitoriui scenarijų, kad muzika padėtų numanyti Saros kūrinio turinį. Iš pradžių muzika atrodo fragmentiška, tai tik kelios natos. Ilgainiui jos susipina į pilną melodiją. Taip pat norėjau, kad filmo tema būtų grojama vis kitais instrumentais, kad būtų pasufleruojamas perėjimas nuo vieno žanro prie kito: saga, trileris, psichologinė drama, damos portretas, rašytojos biografija…

Ką simbolizuoja baseinas?

Baseinas yra tai, kuo nori, kad jis būtų. Dažnai filmuodavau vandenį, paprastai vandenyną, jis man asocijuojasi su kompleksų atmetimu arba baimės jausmu. Šį kartą mane domino baseino tekstūra bei įkalinto vandens aspektas. Priešingai nei vandenyną, baseiną galima kontroliuoti ir apžvelgti vienu žvilgsniu. Tai Žiuli karalystė. Tarsi kino ekranas, į kurį projektuojami vaizdai ir į kurį galima pasinerti. Sara Morton ilgai rengiasi įžengti į baseiną. Ji tol nepasineria, kol Žiuli jai netampa įkvėpimo šaltiniu, kol pagaliau baseinas netampa švarus.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė