Dailė

Lietuviai Diuseldorfe

Didžioji Diuseldorfo dailės paroda

Raminta Jurėnaitė

iliustracija
Grupės "Baltos kandys" performansas

Pernai atšventusi 100 metų jubiliejų, didžioji Diuseldorfo paroda šiemet sulaukė ypač gausaus konkurse norėjusių dalyvauti dailininkų būrio. Iš 800 žiuri išrinko 140. Galiausiai eksponuota 270 dailininkų – iš jų ne maža dalis į parodą pakviesti jos organizatoriaus tapytojo Henzo-Hermanno Jurczeko. Kaip ir anksčiau, jis pakvietė ir nemažai lietuvių. Parodoje eksponuota Rūtos Katiliūtės, Lino Katino, Patricijos Jurkšaitytės, Vyganto Paukštės ir Martino Jankaus tapyba.

Įsimintinas parodos atidarymo momentas – lietuvių menininkių grupės "Baltos kandys" performansas. Šešios jaunos moterys sukūrė iš veltinio ryškiaspalvių gėlių ir vaisių pabudimo pievoje ritualą, o jo metu sudėliojo mandalą. Junginys iš chaoso ir geometrinių struktūrų, lėto, bet gyvybingo ritmo padėjo pajusti gyvenimo džiaugsmo, šventės ir užkrečiančio linksmumo atmosferą.

Parodos menininkų premija šiemet buvo paskirta konceptualaus meno kūrėjui Victorui Bonato (g. 1934). Autorius kuria objektus ir skulptūras visuomeninėse erdvėse iš stiklo, švino, akmens, parafino ir rastų daiktų. Bonato svarbu "vizualizuoti mintį, paversti ją vizualiu įvykiu". Jį domina socialinio ir meninio gyvenimo paradoksai. Anot kritiko Sigfriedo Gnichwitzo, autoriui svarbu "surasti tinkamą materialią formą, ypatingu būdu skatinančią žiūrovą galvoti apie tai, kas yra už matomo ribų". Siekdamas šių tikslų, Diuseldorfe eksponuojamoje instaliacijoje "Black-out" jis į krūvą sudeda švinu padengtus televizorius, metaforiškai "atimdamas" jų funkciją. Paskatinamąją premiją gavo jauna menininkė Sonja Weber (1968). Ji audimą papildo kitų sričių – tapybos, fotografijos ir kompiuterinės technikos priemonėmis.

Diuseldorfo parodoje šiemet ryškiai dominavo kompiuteriu ar inscenizuojant sukurta fotografija – nuo dokumentinio archyvo perfekcijos (Joachimas Storchas, Krisas Scholzas, Robinas Merkischas) iki siurrealistinių montažų (Alexas Majewski, Katharina Mayer).

Tradiciškai stipri parodos dalis – konkretaus geometrinio ir opmeno kūriniai. Ypač išraiškingas ir savitas jo variacijas eksponavo Jeri Hilmaras ir Günteris Halse (skulptūra), Heinzas Hermannas Jurczekas (tapyba) ir Yoshio Yoshida (piešiniai tušu ir spalvotais pieštukais).

Kompiuterinės technologijos tampa vis svarbesnės ir konceptualiuose kūriniuose. Pasitelkę skaitmeninius paveikslus ir kompiuterinę animaciją, korėjiečių dailininkų pora Yang Sukyun ir Ju Insook rodo savo darbo ir buities kasdienybę bute-dirbtuvėje lyg per stebėjimo kamerą. Tarsi kompiuteriniame žaidime leidžiama pažvelgti net į šaldytuvo vidų. Riba tarp tikrovės ir jos rekonstrukcijos ar žaidybinės imitacijos pavojingai nusitrina, provokuodama vujerizmą šių dienų masinėse medijose.

Trapi riba tarp realybės stebėjimo ir manipuliavimo ja domina ir jaunus videomenininkus bei fotografus, pakviestus iš Pekino ir atstovaujančius šiuolaikinei šio didmiesčio meninei scenai. Chang Qing, Zhou Xiaohu, Yang Qian, Shen Shaomin, Weng Peijun savo darbuose lokalinį koloritą su jo charakteringais motyvais ir kvapais drąsiai ir gaiviai susieja su internacionalinių madų vėjais. Vienas iš dalyvavusių madingiausių Kinijos naujos meno scenos kuratorių Gu Zhenging taip propaguoja šių autorių pasirinktą strategiją: "Santykis tarp "sintetinės realybės" ir realybės, subjekto ir objekto, tapęs jų kūrinių diskusijos tema, ne tik perima tradicinės kinų kultūros dvasią, bet ir išryškina ypatingą išmintį bei avangardinę kinų dailininkų laikyseną globalinių madų raidoje".

Visai kitoks buvo parodos viešnios Australijos įnašas. Eksponuotas tradicinis aborigenų menas. Ornamentiški paveikslai įtaigiai pasakoja apie vietinius menus, ritualus, upės vagą per sausrą ir liūtis, augalus, gyvūnus, medžioklę ir žvejybą, perkeldami žiūrovą į ypatingą atmosferą, kur gyvenimas vibruoja gamtos ritmu. Stebina šių dailininkų stilių ir išraiškos priemonių įvairovė – nuo monochromijos ir abstrahuotų linijų iki detalizuotų augalų piešinių ir dinamiškų figūrinių scenų.