Migruojantys menininkai

Lida Dubauskienė. Be pavadinimo. 2002 m.

2003 m. gruodį galerija "Kairė–dešinė" pristatė projektą "Migracijos". Projekto pagrindinė idėja buvo apmąstyti emigracijos ir vadinamąjį "protų nutekėjimo" fenomeną, pasitelkiant ir "emigravusių" jaunų menininkų, dažnai užsienyje užsiimančių ne menu, bet įvairiais "juodais darbais", patirtį, ir apsisprendusių likti Lietuvoje ar planuojančių išvykti. Tačiau pasikeitus projekto kuratoriui, "Migracijos" įgavo kiek kitokį atspalvį. Paroda orientavosi į keliaujančių grafikų personalijas ir jų sukurtus darbus kūrybinių stažuočių metu.

Išvykas svetur paskatina daug motyvų: nuo kūrybinės realizacijos galimybių, siekio pakeliauti po nepažįstamas šalis iki gana pragmatiško noro užsidirbti.

Šį pasirinkimą lemia nepalanki jauniems menininkams Lietuvos ekonominė ir kultūrinė situacija. Kitu vertus, visada atsiranda progresyvių ir komunikabilių asmenybių – tarptautinis bendradarbiavimas tampa natūralus ir neišvengiamas.

Žvelgiant iš asmeninių pozicijų, "protų nutekėjimo" nereikėtų laikyti problema, nes kiekvienas žmogus yra laisvas ir turi teisę pats kurti savo gyvenimą. Laisvai "judantys" menininkai reprezentuoja Lietuvą ir papildo šalyje vykstančius kultūrinius renginius. Viešėdami įgauname daug patirties, žinių, patobuliname meninius įgūdžius ir technologijas. Šiaurės šalys skiria ypač daug dėmesio jauniesiems menininkams.

Prisimenu kūrybinę stažuotę Danijoje, Næstvede, viename iš nedidelių grafikos meno centrų. Penkiolika dienų turėjau neribojamas sąlygas kurti ir išbandyti Lietuvoje dar nepopuliarias, nekenksmingas technologijas – polimerinę grafiką, kai foto būdu išgaunami panašūs į akvatintos ar oforto technikų efektai.

"Migracijos" parodoje šia technologija atliktas Lydos Dubauskienės estampų ciklas "Kalba" (2002). Dar 2002 m. Vilniaus grafikos meno centras organizavo seminarą apie šias technologijas. Jį vedė grafikos meno centro vadovas Bjørnas Bredstromas iš Švedijos.

Deja, šis vizualus technologinės informacijos apie polimerinę grafiką projektas netapo populiarus Vilniaus grafikos meno centre.

"Migracijų" projekte dalyvavę grafikai Inga Dargužytė, Neringa Žukauskaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė, Daiva Kairevičiūtė, Arvydas Pakalka, Kęstutis Vasiliūnas daugiausia kuria lino ir medžio raižinius bei šilkografiją. Paklausiau menininkų, ką jie mano apie "migruojančius" menininkus, jų dabartinį statusą, galimybes gauti paramą ir pan.

Koks yra keliaujančio menininko ir meno įvaizdis šiandien?

Lida Dubauskienė: Vienas menininkas važiuoja užsidirbti pinigų, negalvodamas apie kūrybą. Kitas vyksta į rezidencines programas ir išnaudoja kūrybines galimybes, kontaktuoja su meno centrais ir domisi menine veikla.

Neringa Žukauskaitė: Kiekvienas keliaujantis menininkas kuria savo "keliaujančio meno" ir "keliaujančio menininko" įvaizdį. Kiekvienam svarbu svariai ir solidžiai prisistatyti svetur ir atstovauti savo šaliai. Daug lemia įvairūs fondai ir rėmėjai, finansuojantys kūrybinius sumanymus.

Arvydas Pakalka: Šiandien keliaujančio menininko įvaizdis yra įprastas. Svarbu tikslas – ar keliauji "iš gero gyvenimo", ar ieškai dar geresnio.

Kaip Jus veikia pakitęs menininko statusas?

A. P.: Teigiamai. Ideologinį uždarumą pakeitė laisvas judėjimas, t.y. pinigai, bet jų galima gauti arba užsidirbti.

N. Ž.: Daug priklauso nuo asmenybės ambicijų, norų ir veiklumo. Pati stengiuosi savo darbus eksponuoti ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse, ieškau fondų paramos. Man priimtina, kad galima nevaržomai judėti ir dalyvauti bendruose projektuose su užsienio menininkais.

Ar menininkas, dirbdama užsienyje, nepraranda ryšio su savo šalies kultūriniu gyvenimu?

Laisvydė Šalčiūtė: Tai priklauso nuo buvimo užsienyje trukmės. Jei viešnagės metu atsiranda galimybė pratęsti kelionę – šaunu! Tačiau paprastai kūrybinės stažuotės ilgai netrunka...

A. P.: Truputį davatkiškas klausimas. Emigravo S. Eidrigevičius, E. Varkalys, A. Naujokaitis ir t.t. Koks skirtumas – išvažiuoti į kaimą atostogauti ar gauti stipendiją? Bet kur esant ir turint sąlygas kurti galima padaryti daug darbų, juos atsiųsti, atsivežti ir parodyti. Tarpukaryje tą darė V. Eidukevičius, arsininkai.

Kokios yra galimybės Lietuvoje gauti paramą, vykstant į užsienio valstybes? Ar turi įtakos amžius?

L. Š.: Po 35 metų galimybių beveik nėra...

N. Ž.: Vykstant į kitas šalis paramą gauti sunku. O tai, kad gerai organizuojama ir finansuojama rezidencijų programa pasiteisina, įrodo Šiaurės šalių šiuolaikinio meno instituto pavyzdys. Jaunus menininkus remia Šiaurės kraštų informacijos biuras – "Sleipnir" programa.

Kaip įsivaizduojate "migruojančią kultūrą"?

N. Ž.: Tai labai plati sąvoka. Netilpsiu! Visada įdomu ir naudinga migruoti ir semtis idėjų, patirties. "Migruojančiame pasaulyje" būsi įdomus tik tada, kai būsi individualus.

A. P.: Skirtumas tik tas, ar menininkas atsiveria naujai aplinkai ir yra veikiamas jos, ar tiesiog toliau "kala" tą patį, tik kitur...

Jeigu būtų galimybė rinktis, ką pasirinktumėte: kūrybą ir gyvenimą užsienyje ar Lietuvoje?

A. P.: Pasirinkčiau abu variantus.

L. Š.: Be jokios abejonės, pasirinkčiau gyvenimą ir kūrybą Lietuvoje. Man čia patinka.

N. Ž.: Gyvenant užsienyje itin sunku įsilieti į kitos šalies kultūrinį gyvenimą ir lygiaverčiai konkuruoti su vietiniais menininkais. Įdomiau atstovauti savo šaliai ir kūrybą pristatyti svečio teisėmis.

L. D.: Mano patirtis per menka. Šiuo metu man patinka Lietuvoje, ir noriu čia būti!