Vilniaus mažojo teatro "Šeimyninės istorijos"

Biljana Srbljanović

Sausio 17, 18, 24 ir 25 d. Vilniaus mažajame teatre – premjera. Jaunosios teatro aktorės pakvies į Rimo Tumino režisuotą spektaklį pagal Biljanos Srbljanović pjesę "Šeimyninės istorijos".

1999 m. Ernsto Tollerio prizo įteikimo proga sakytą kalbą B. Srbljanović pradėjo taip: "Leiskite prisistatyti: esu žmogus be tapatybės. Viena, ką galiu drąsiai teigti, – esu brandos sulaukusi moteris, gyvenanti Europoje amžių sandūroje. Visa kita – ganėtinai miglota, neapibrėžta ir neskaidru." Šį "žmogų be tapatybės", Serbijos menininkę ir visuomenės veikėją, Europoje išgarsino ne tik didžiulį pasisekimą pelniusios pjesės, bet ir asmenybės žavesys, jokių kompromisų nepaisymas ir nuoširdus rūpestis visuomeniniais dalykais. Tokie žmonės kiekvienai šiuolaikinei visuomenei reikalingi kaip vaistai nuo baimės ir tuščiavidurės masinės kultūros, – įsitikinę serbai, prieš kelerius metus išrinkę dramaturgę į populiariausių Serbijos žmonių dešimtuką. B. Srbljanović pjesės "Belgrado trilogija", "Šeimyninės istorijos", "Ruduo", "Prekybos centras" išverstos į daugiau kaip 20 kalbų ir vaidinamos daugiau kaip 80 teatrų visame pasaulyje.

B. Srbljanović, kraupių įvykių Balkanuose liudininkė, sukūrė pjesę, visą Europą sukrėtusią atvirumu ir žiaurumu, įvilktu į nerūpestingo žaidimo rūbą. Čia keturi vieno kiemo vaikai žaidžia "namus", o šiame žaidime lyg vandens laše atsispindi visas juos supantis pasaulis – vaikiškai išdidintas, bet nė kiek nesušvelnintas ir nepagražintas. Vaikai su neįtikėtinu kruopštumu ir rimtumu susikuria savą mikropasaulėlį, nesuvokdami, kokiu baisiu įkalčiu, liudijančiu prieš pasaulio galinguosius, jis tampa. Daugelis "Šeimynines istorijas" stačiusių režisierių jas interpretavo kaip tragifarsą ar groteską, nevengdami šiurpių natūralistinių detalių, kurių pjesėje apstu. Režisierius Rimas Tuminas siekia parodyti, kad žaidimo, improvizacijos dėsniais grindžiamas teatras sugeba apie mus supančią tikrovę pasakyti ne mažiau nei tas, kuris eina drastiško, agresyvaus teatrališkumo ar šokiruojančio natūralizmo keliu. Pasak režisieriaus, drauge su aktorėmis jie eksperimentavo su žaidimo ir realybės, juoko ir siaubo ribomis. Aktorėms Valdai Bičkutei, Vaidai Būtytei, Ilonai Kvietkutei, Gintarei Latvėnaitei ir Inetai Stasiulytei "Šeimyninės istorijos" tapo svarbia sceninio meistriškumo mokykla, o režisieriui Rimui Tuminui – įdomiu kūrybiniu nuotykiu bandant "atrasti" šiuolaikinę dramaturgiją.

Scena iš spektaklio "Šeimyninės istorijos"

Ramunė Balevičiūtė