Revoliucijos pagimdyta

Brolių Andy ir Larry Wachowskių "Matrica" turėjo baigtis po pirmo filmo. Jam pakako stilingumo ir žaismės populiariai pavaizduoti simuliakrų pasaulį ir net suteikti mašinų ir žmonių kovai egzistencinio virpulio. Gyvenimas tarp sapno ir tikrovės, klajojimas po virtualius ir fantastinius pasaulius, rytietiškos kovos ir vakarietiška mitologija – viskas pasakyta ir įspūdingai parodyta. Tačiau taip manydami neįvertintume tikrojo brolių Wachowskių užmojų masto. Jie juk kūrė ne pramoginį, o programinį, net užprogramuojantį filmą. Kino priemonėmis perrašė Pasaulio sutvėrimo ir atpirkimo istoriją į elektronines laikmenas. O tokiems titaniškiems užmojams vieno filmo nepakanka. Teikia trijų. Trilogijos, Trejybės, "Trinity". Ir nesvajokite apie įspūdingesnius arba visai beviltiškus "Matricos" tęsinius. Tik Terminatorius grįžta kiekviena pasitaikiusia proga, net jei tai Kalifornijos gubernatoriaus rinkimai. "Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą", – apokaliptiškai skelbia filmo reklama. "Matrica" baigėsi revoliucijomis. Ir Neo atėjo visiems laikams.

Trečiasis filmas "Matrica. Revoliucijos" ("The Matrix Revolutions", JAV, 2003) turėjo atskleisti visas paslaptis ir paskelbti lemiamo mūšio rezultatą. Jau pažiūrėjęs filmą radau ir savo pranašystes patvirtinantį faksą, kur aktorius Keanu Reevesas teigia, kad pirmasis filmas simbolizuoja gimimą, antrasis – gyvenimą, o trečiasis – mirtį. O paskui patikslina, kad gal net prisikėlimą. Reevesas puikiai įsijaučia į išrinktojo vaidmenį, o režisieriai ir scenaristai nepagaili visokių mitologinių nuorodų į "antgamtiškumą". Filmo pabaigoje Neo net apanka it koks karalius Oidipas, tačiau jo vidinis regėjimas pasirodo esąs dar stipresnis už paprastą.

Stebint per 14 minučių supleškančius 40 milijonų (tokios sumos prireikė nufilmuoti žmonių ir mašinų mūšio epizodą), negali neapimti pasitenkinimas. Viskas žybsi, lekia, vartosi, švilpia, krenta ir keliasi, trankosi ir sproginėja. Įdomiausia, kad supergalingos technologijos taip artimai susijusios su žmogaus kūnu – Ziono miesto gynėjai milžiniškus robotus valdo savo raumenų jėga. Žmonės net nepasislėpę jų viduje ir niekaip neapsisaugoję – gyvas kūnas prie metalinio (kompiuterinio) kūno. Mašinos kaunasi ne su kitomis mašinomis, o su kyborgais, "patobulintais" žmonėmis. Režisieriams pavyko sukurti visuotinio įsitraukimo į mūšį vaizdą derinant įspūdingas mūšio panoramas su stambiais veikėjų planais – pasiaukojančio paauglio berniuko ar dviejų moterų, didvyriškai nugalabijusių miestą griaunančią mašiną. Krenta į akis begalinis kūrėjų noras aprėpti visas visuomenės grupes, kad kiekvienas rastų kažką artima. Politinis korektiškumas triumfuoja – "Matricoje" yra baltaodžių ir juodaodžių, senelių ir vaikų, moterų ir vyrų, prancūzų, indų, kinų etc. Net drąsiųjų moteriškių duetas, kurių viena aiškiai stilizuota kaip "queer".

Visa tai suprantama. Tačiau stebint tokias pragariškas kovas kyla paprastas klausimas: jei pasaulio atpirkėjas Neo turi tokių nepaprastų galių savo valios jėga sustabdyti pavojingiausią ataką arba akimirksniu pakilti į kosmosą, kodėl lemiamame mūšyje du kostiumuoti vyriškiai talžo vienas kitą? Ar tik taip įmanoma parodyti, kad dieviškasis herojus dar turi kažką žmogiško? Turbūt "dėl žmogiškumo" išsaugoma ir pasiaukojanti Neo ir Trinity meilė, savo tobulumu ir šalta stilizacija labiau primenanti kompiuterinę programą. Neatsitiktinai greta sėdėję jaunuoliai, kaip užburti stebėję mūšio fejerverkus, vos herojams palinkus vienas prie kito pradėdavo muistytis. Daug priimtiniau, kai iš didelės meilės priešui į kaktą įremiamas pistoletas.

Taigi lemiama kova tarp agento Smito ir Neo Andersono vyksta pliaupiant lietui kažkokioje dykynėje, kurią supa tik begalinė smitų armija. Reikia pasakyti, kad Neo beveik nepademonstruoja nieko ypatingo – tik krenta ir krenta į balą kaip "paprastas žmogus". "Kodėl jūs vis keliatės, pone Andersonai?" – klausia milijonais pasidauginęs agentas Smitas. Ir staiga aš suprantu, kur patekau. Į kompiuterinę Anderseno pasaką. Tiksliau, į Neo Andersono pasaką, kur meilė ir gėris nugali blogį ir kur svarbiausia – ne fizinė jėga, bet tikėjimas. Mano nušvitimą apvainikuoja įspūdingas saulėtekis taikioje dangoraižiais paremtoje padangėje.