Tautvyda Marcinkevičiūtė

Vasario trigonometrija

I

Koks sniego švarumas! Jis toks akinantis kontrastas mane sužeidusio Gyvenimo aštrumui, kad norisi įsmukti į sniego patalus ir niekada neprabusti. Prisimenu save skambinančią greitajai, paskui zujančią su arbatinuku, pilnu drungno vandens, paskui kibiru, paskui rankšluosčiu, paskui kėdėmis Gyvenimo Draugo skrandžio plovimui; taip, kėdės bus suleistos į jo gerklę, ant vandens pasodinsiu sanitarus, seseles, gydytojus; jie išdygs kaip lelijos Žiemos Miego šalyje; bus iškviesta apsauga gelbėti ligonį prieš jo paties valią, nes taip gundomai tviskės Ledo iltys; laikysiu jo ranką, kad jis neiškristų iš automobilio, paskui priimamojo pas Dangaus Raštinės tarnautojus, ir man gyvenimo neužteks viską paliudyti; tik vėl tas švarus sniegas, naktį vienai grįžtant namo iš reanimacijos; jie sako –
skambinkite po dvyliktos, skambinkite septintą, devintą, vienuoliktą, skambinkite ir skambinkite, džiaugdamiesi, kad dar nereikia skambinti varpais.
2003.II.07

II

Vasaris man pakišo sudėtingą trigonometrijos teoremą: 330 laipsnių kampu tu pasviręs nebūtin, iš Tavo skrandžio šokinėja maži pragaro fakelai, aš vos spėju juos gesinti, rėkdama: "Daugiau ir greičiau", Tu nieko nesupranti, ką padarei ir kas su Tavimi daroma, tačiau priešiniesi pagalbai tokiu stačiu kampu, kad mano ir gydytojų žinios neatitinka staiga prasiplėtusios tikrovės kontūrų: aš suvynioju Tave į skarą ir mes jau Madagaskare rankiojame karoliukus nuo medžių per Mardi Gras karnavalą; karr – krankia varnas, – ką Tu, Karoli, iškrėtei šį kartą, skelbiu Tau karantiną be garantijos, kad pasikartojimo nebus.
2003.II.07

P. S.
Finansų nėra; Katinas Buhalteris
Guli ligoninėj ir miaukdamas
Prašo mėsytės; o dar Jam reikia
Cigarečių, gėrimo, kavos. Žodžiu,
Dopingo, kuris ne tik kad nepinga,
Bet padeda susitikti su
Den Siao Pinu ir sužaisti su juo
Pingpongą. – Ne Siao, bet miau, –
Į bendrą chorą įsijungia Katinėlis Junior’as,
Reikalaudamas vairuotojo teisių ir vaistų
Nuo skrandžio bei pervargimo.
– Ne miao, bet auo, – įsiterpia
Jo sesytė Kalytė. – Lygiai po savaitės
Mano gimtadienis, į kurį pasikviečiau
Draugų, o dabar man reikalingas
Vaistų preparatas kraujo pagerinimui,
Mokestis už mokslą ir klasėje statomus
Naujus langus.
– Dar neišmokėjote visų pinigų už
Buto remontą, – praneša darbų vykdytojas
Arnas. Yra tokia upė Italijoje, galiu
Pasiguosti nors tuo, kad stovėjau ant tilto
Per šią upę Florencijoj, į kurią pėsčias
Keliavo Leonardo da Vinci
Ir besivartančios vandenyje sidabražvynės žuvys
Man įstrigo labiau nei nuolat
Iš rankų sprūstantys pinigai.
2003.II.07

Pėdsekiai

I

Pėdsekiai vis vėluoja. Jie mano,
Kad vilkai tebėra senojoje gūžtoje,
Kur sotinas meile visais kūno nareliais.
O, kad taip būtų! Bet vilkei juokingos
Jų pastangos prisiskambinti gyvūnams mobiliuoju
telefonu,
Apie kurį jie nieko nenutuokia.
Ir kam jis jiems?
Vilkų karalius surado nakvynės namus, kuriuose
Labdaringa organizacija perrišinėja jo žaizdas,
O žmona ir toliau rūpinasi vilkiukais.
Tačiau tai nereiškia, jog jie nesimato.
Kiekvieną dieną, pamaitinusi vaikus, vilkė
Atideda šį bei tą gardesnio ir buvusio karaliaus
Daliai. Po to, paropojusi atbula
Ir sumėčiusi pėdas, vilkė velkasi
Gerus dvidešimt kilometrų ligi susitikimo vietos.
Ne, ji neišduos jo pėdsekiams. Kiekvieną dieną
Vilkas tampa vis stipresnis, ir netrukus
Ateis laikas, kai jis pareikš savo teises
Į Žvėrių Karūną.
2003.II.12

II

O štai ir nakvynės namai. Vos
Įėjusi pro duris, vilkė mato, kaip
Balerinos pas de deux koridoriumi
Iš vilko kambarėlio išplasnoja
Susiraukšlėjusi kaip figa varna, burnoje
Laikanti šlapią neužsidegančią cigaretę.
O, šiandien vilko kambarėlis
Pasikeitęs, nes į jį įkėlė jauną bebrą,
Kuris aštriais priekiniais dantimis mėgino
Persigraužti sau veną. Kas gali žinoti,
Dėl ko, nes bent kartą per dieną
Apie tai pagalvojame visi.
Vos vilkas pradeda kandaruoti, labiau panaši
Į pelkių rupūžę negu į varną
Būtybė prisistato ir atkanda
Vilkės sumedžioto zuikio kulšį.
Čia tokia tvarka: šių namų gyventojai
Turi dalytis tuo, ką turi, nes visi
Griebia neatsiklausdami
Vienas kito; Vilkas žybteli nagu ir
Galų gale kaip džentelmenas pridega
Raganai neužsidegančią cigaretę.
Kai vakare jie šoks, senė tupės vilkui
ant peties.
2003.II.12

Vilius Telis

Gyvenu su vyru, apie kurį nieko nežinau.
Viską apie jį žino tik laikraščiai
Ir žurnalai, nes jiems lengviausia.
Man jis taiko savo mastelius
Ir mano, kad aš ištekėjusi už kito
Vyro, nuo kurio susilaukiau vaikų,
Jūrų kiaulytės ir vokiečių aviganių
Veislės šuns. Dabar aš vėl nėščia
Ir pagimdysiu kokį nors monstrą.
Jis neturi jokio pagrindo taip
Galvoti, tačiau mūsų bendrame
Gyvenime nesant jokios ribos tarp
Tikrovės ir fantazijos skeldėja
Ir po mano kojomis likęs
Pagrindas.
Balansuojame ant prarajos krašto, ir
Jei per ją būna permestas lieptelis,
Aš atsiduriu Antalieptėj, aklavietėj tam,
Kad Vilius Telis
Pirmiausia taikytųsi į mane.
2003.II.10

Šiuolaikinis Edipas

Sūnus prieš Tėvą su nutaikytu pistoletu,
o Tėvas prieš Sūnų su išgaląstu peiliu
rankose,
o tarp jų, vieną nuo kito gindama,
jau apsivilkusi naktiniais marškiniais
begalinei nakčiai
klykia Motina, kurios šlaunį tuo metu
siautulingai kandžioja šeimos augintinis vilkinis šuo.
2003.IV.12

NikÓ Tinas

Narkomano akys; stiklinės narkomano akys išsiplėtusiais
vyzdžiais; tai dar ne marichuana, ne morfijus, ne kokainas,
tai žemesnio rango despotija – priklausomybė nuo nikotino.
O ji tampa didelė, kai surūkomi trys keturi pakeliai
per dieną pačios prasčiausios rūšies tabako lyg iš visų
kategorijų prostitučių būtų pasitenkinama tik stoties rajone
parsidavinėjančiomis gatvinėmis, rūkorius reikalauja pinigų cigaretėms ir pradeda jaudintis, jeigu jie jam neužtikrinami;
nuo nikotino bado ima gergžti balsas lyg sena surūdijusi
spyna, rakinanti namą, kuriame seniai niekas negyvena.
Nikotino! – reikalauja sutinus gerklė.
Nikotino! – reikalauja skylėti plaučiai.
Nikotino! – reikalauja kiekviena odos ląstelė.
Atrodo, jog visi rūkoriaus kūno organai yra agitatoriai,
raginantys į prezidentus rinkti vienintelį politiką,
pavarde Niko Tinas, o kai iš jo sąjungos su premjeru
žiebtuvėliu išvingiuos mėlynas aitrus dūmas, jį
įkvėps ir visa šalis, gyvenanti ant parako statinės.
2001.VII.03

Pora

Jie vaikščiodavo mieste kaip vyras su žmona, tiksliau,
ne kaip vyras ir žmona, nes susituokę paprastai yra linkę
judėti skirtingomis trajektorijomis. Kartu jie rinkdavo
tuščias
bonkas nuo alaus, priešingose Katedros durų pusėse
stovėdavo
prie įėjimo prašydami išmaldos. Gerdavo jie taip pat
kartu ir kartais kitą dieną ant moters veido prisirpdavo
mėlynės arba jis pražysdavo neužmirštuolėmis ir žibutėmis.
Jie buvo spalvinga pora. Žiūrėdama į juos, įsivaizduodavau,
kad tikroji meilė nesirenka nei luomo, nei pinigų ir jai
nebūtini prašmatnūs rūmai. Juk šių žmonių stogas buvo
žvaigždėtas dangus. Pro jų kambarių pakabinamas lubas
vietoj įsuktų lempučių švietė žvaigždės.
Neaišku, kuris iš jų buvo aktyvioji pusė meilėje, o
kuris leido save mylėti, nes paprastai meilėje vienas kuris
nors myli labiau.
Miestas buvo netgi scenų tarp jų liudininkas. Kartą
Rotušės aikštė regėjo, kaip jie pykosi: – Jonai, – kažkokiu
iš pačių gelmių arba iš upės dugno sklindančiu balsu rėkė
moteris. Paskui ji atsitraukdavo kelis žingsnius nuo vyriškio
atatupsta, nes šis, matyt, vijo ją nuo savęs.
Dabar jau kuris laikas miestas nebemato jų
kartu ir atrodo, jog jo gatvėms ir skverams kažko
trūksta.
2002.VII.12

Jei ko ir gaila

Jei ko ir gaila, grimztant į
amžiną miegą,
Tai gaila vaikų. Nepaguodžiamos našlės
Susiras meilužius, skiriančius pasimatymus
Bent porą kartų į savaitę. Nusiminę našliai
Atsives į namus virėjas, kepėjas, skalbėjas
Ir jų marškiniai vėl bus baltutėlaičiai,
Cest’ la vie.
Bet vaikai, neišliejantys nė ašaros
šarvojimo namuose,
Kerpantys žvakių dagčius prie karsto, čia pat
Valgantys ledus šalia sustingusio tėvo ar motinos,
Yra nepastebimi kaip angelai.
Pašaliečiui.
Jie supranta daug daugiau, nei mes manome,
apie mirtį
Tam, kad visą gyvenimą ją prisimintų.
Už ką jiems šis tikrovės falsifikatas?
Ar už tai, kad jie gražūs kaip nežemiškos
būtybės?
Jei kyla abejonių, ar verta gyventi,
Gyventi verta dėl vaikų.
2000.V. 26