Literatūra Tautvyda MarcinkevičiūtėVasario trigonometrijaIKoks sniego švarumas! Jis toks akinantis kontrastas mane sužeidusio Gyvenimo aštrumui, kad norisi įsmukti į sniego patalus ir niekada neprabusti. Prisimenu save skambinančią greitajai, paskui zujančią su arbatinuku, pilnu drungno vandens, paskui kibiru, paskui rankšluosčiu, paskui kėdėmis Gyvenimo Draugo skrandžio plovimui; taip, kėdės bus suleistos į jo gerklę, ant vandens pasodinsiu sanitarus, seseles, gydytojus; jie išdygs kaip lelijos Žiemos Miego šalyje; bus iškviesta apsauga gelbėti ligonį prieš jo paties valią, nes taip gundomai tviskės Ledo iltys; laikysiu jo ranką, kad jis neiškristų iš automobilio, paskui priimamojo pas Dangaus Raštinės tarnautojus, ir man gyvenimo neužteks viską paliudyti; tik vėl tas švarus sniegas, naktį vienai grįžtant namo iš reanimacijos; jie sako skambinkite po dvyliktos, skambinkite septintą, devintą, vienuoliktą, skambinkite ir skambinkite, džiaugdamiesi, kad dar nereikia skambinti varpais. 2003.II.07 IIVasaris man pakišo sudėtingą trigonometrijos teoremą: 330 laipsnių kampu tu pasviręs nebūtin, iš Tavo skrandžio šokinėja maži pragaro fakelai, aš vos spėju juos gesinti, rėkdama: "Daugiau ir greičiau", Tu nieko nesupranti, ką padarei ir kas su Tavimi daroma, tačiau priešiniesi pagalbai tokiu stačiu kampu, kad mano ir gydytojų žinios neatitinka staiga prasiplėtusios tikrovės kontūrų: aš suvynioju Tave į skarą ir mes jau Madagaskare rankiojame karoliukus nuo medžių per Mardi Gras karnavalą; karr krankia varnas, ką Tu, Karoli, iškrėtei šį kartą, skelbiu Tau karantiną be garantijos, kad pasikartojimo nebus. 2003.II.07 P. S. Finansų nėra; Katinas Buhalteris Guli ligoninėj ir miaukdamas Prašo mėsytės; o dar Jam reikia Cigarečių, gėrimo, kavos. Žodžiu, Dopingo, kuris ne tik kad nepinga, Bet padeda susitikti su Den Siao Pinu ir sužaisti su juo Pingpongą. Ne Siao, bet miau, Į bendrą chorą įsijungia Katinėlis Junioras, Reikalaudamas vairuotojo teisių ir vaistų Nuo skrandžio bei pervargimo. Ne miao, bet auo, įsiterpia Jo sesytė Kalytė. Lygiai po savaitės Mano gimtadienis, į kurį pasikviečiau Draugų, o dabar man reikalingas Vaistų preparatas kraujo pagerinimui, Mokestis už mokslą ir klasėje statomus Naujus langus. Dar neišmokėjote visų pinigų už Buto remontą, praneša darbų vykdytojas Arnas. Yra tokia upė Italijoje, galiu Pasiguosti nors tuo, kad stovėjau ant tilto Per šią upę Florencijoj, į kurią pėsčias Keliavo Leonardo da Vinci Ir besivartančios vandenyje sidabražvynės žuvys Man įstrigo labiau nei nuolat Iš rankų sprūstantys pinigai. 2003.II.07 PėdsekiaiIPėdsekiai vis vėluoja. Jie mano, Kad vilkai tebėra senojoje gūžtoje, Kur sotinas meile visais kūno nareliais. O, kad taip būtų! Bet vilkei juokingos Jų pastangos prisiskambinti gyvūnams mobiliuoju telefonu, Apie kurį jie nieko nenutuokia. Ir kam jis jiems? Vilkų karalius surado nakvynės namus, kuriuose Labdaringa organizacija perrišinėja jo žaizdas, O žmona ir toliau rūpinasi vilkiukais. Tačiau tai nereiškia, jog jie nesimato. Kiekvieną dieną, pamaitinusi vaikus, vilkė Atideda šį bei tą gardesnio ir buvusio karaliaus Daliai. Po to, paropojusi atbula Ir sumėčiusi pėdas, vilkė velkasi Gerus dvidešimt kilometrų ligi susitikimo vietos. Ne, ji neišduos jo pėdsekiams. Kiekvieną dieną Vilkas tampa vis stipresnis, ir netrukus Ateis laikas, kai jis pareikš savo teises Į Žvėrių Karūną. 2003.II.12 IIO štai ir nakvynės namai. Vos Įėjusi pro duris, vilkė mato, kaip Balerinos pas de deux koridoriumi Iš vilko kambarėlio išplasnoja Susiraukšlėjusi kaip figa varna, burnoje Laikanti šlapią neužsidegančią cigaretę. O, šiandien vilko kambarėlis Pasikeitęs, nes į jį įkėlė jauną bebrą, Kuris aštriais priekiniais dantimis mėgino Persigraužti sau veną. Kas gali žinoti, Dėl ko, nes bent kartą per dieną Apie tai pagalvojame visi. Vos vilkas pradeda kandaruoti, labiau panaši Į pelkių rupūžę negu į varną Būtybė prisistato ir atkanda Vilkės sumedžioto zuikio kulšį. Čia tokia tvarka: šių namų gyventojai Turi dalytis tuo, ką turi, nes visi Griebia neatsiklausdami Vienas kito; Vilkas žybteli nagu ir Galų gale kaip džentelmenas pridega Raganai neužsidegančią cigaretę. Kai vakare jie šoks, senė tupės vilkui ant peties. 2003.II.12 Vilius TelisGyvenu su vyru, apie kurį nieko nežinau. Viską apie jį žino tik laikraščiai Ir žurnalai, nes jiems lengviausia. Man jis taiko savo mastelius Ir mano, kad aš ištekėjusi už kito Vyro, nuo kurio susilaukiau vaikų, Jūrų kiaulytės ir vokiečių aviganių Veislės šuns. Dabar aš vėl nėščia Ir pagimdysiu kokį nors monstrą. Jis neturi jokio pagrindo taip Galvoti, tačiau mūsų bendrame Gyvenime nesant jokios ribos tarp Tikrovės ir fantazijos skeldėja Ir po mano kojomis likęs Pagrindas. Balansuojame ant prarajos krašto, ir Jei per ją būna permestas lieptelis, Aš atsiduriu Antalieptėj, aklavietėj tam, Kad Vilius Telis Pirmiausia taikytųsi į mane. 2003.II.10 Šiuolaikinis EdipasSūnus prieš Tėvą su nutaikytu pistoletu, o Tėvas prieš Sūnų su išgaląstu peiliu rankose, o tarp jų, vieną nuo kito gindama, jau apsivilkusi naktiniais marškiniais begalinei nakčiai klykia Motina, kurios šlaunį tuo metu siautulingai kandžioja šeimos augintinis vilkinis šuo. 2003.IV.12 NikÓ TinasNarkomano akys; stiklinės narkomano akys išsiplėtusiais vyzdžiais; tai dar ne marichuana, ne morfijus, ne kokainas, tai žemesnio rango despotija priklausomybė nuo nikotino. O ji tampa didelė, kai surūkomi trys keturi pakeliai per dieną pačios prasčiausios rūšies tabako lyg iš visų kategorijų prostitučių būtų pasitenkinama tik stoties rajone parsidavinėjančiomis gatvinėmis, rūkorius reikalauja pinigų cigaretėms ir pradeda jaudintis, jeigu jie jam neužtikrinami; nuo nikotino bado ima gergžti balsas lyg sena surūdijusi spyna, rakinanti namą, kuriame seniai niekas negyvena. Nikotino! reikalauja sutinus gerklė. Nikotino! reikalauja skylėti plaučiai. Nikotino! reikalauja kiekviena odos ląstelė. Atrodo, jog visi rūkoriaus kūno organai yra agitatoriai, raginantys į prezidentus rinkti vienintelį politiką, pavarde Niko Tinas, o kai iš jo sąjungos su premjeru žiebtuvėliu išvingiuos mėlynas aitrus dūmas, jį įkvėps ir visa šalis, gyvenanti ant parako statinės. 2001.VII.03 PoraJie vaikščiodavo mieste kaip vyras su žmona, tiksliau, ne kaip vyras ir žmona, nes susituokę paprastai yra linkę judėti skirtingomis trajektorijomis. Kartu jie rinkdavo tuščias bonkas nuo alaus, priešingose Katedros durų pusėse stovėdavo prie įėjimo prašydami išmaldos. Gerdavo jie taip pat kartu ir kartais kitą dieną ant moters veido prisirpdavo mėlynės arba jis pražysdavo neužmirštuolėmis ir žibutėmis. Jie buvo spalvinga pora. Žiūrėdama į juos, įsivaizduodavau, kad tikroji meilė nesirenka nei luomo, nei pinigų ir jai nebūtini prašmatnūs rūmai. Juk šių žmonių stogas buvo žvaigždėtas dangus. Pro jų kambarių pakabinamas lubas vietoj įsuktų lempučių švietė žvaigždės. Neaišku, kuris iš jų buvo aktyvioji pusė meilėje, o kuris leido save mylėti, nes paprastai meilėje vienas kuris nors myli labiau. Miestas buvo netgi scenų tarp jų liudininkas. Kartą Rotušės aikštė regėjo, kaip jie pykosi: Jonai, kažkokiu iš pačių gelmių arba iš upės dugno sklindančiu balsu rėkė moteris. Paskui ji atsitraukdavo kelis žingsnius nuo vyriškio atatupsta, nes šis, matyt, vijo ją nuo savęs. Dabar jau kuris laikas miestas nebemato jų kartu ir atrodo, jog jo gatvėms ir skverams kažko trūksta. 2002.VII.12 Jei ko ir gailaJei ko ir gaila, grimztant į amžiną miegą, Tai gaila vaikų. Nepaguodžiamos našlės Susiras meilužius, skiriančius pasimatymus Bent porą kartų į savaitę. Nusiminę našliai Atsives į namus virėjas, kepėjas, skalbėjas Ir jų marškiniai vėl bus baltutėlaičiai, Cest la vie. Bet vaikai, neišliejantys nė ašaros šarvojimo namuose, Kerpantys žvakių dagčius prie karsto, čia pat Valgantys ledus šalia sustingusio tėvo ar motinos, Yra nepastebimi kaip angelai. Pašaliečiui. Jie supranta daug daugiau, nei mes manome, apie mirtį Tam, kad visą gyvenimą ją prisimintų. Už ką jiems šis tikrovės falsifikatas? Ar už tai, kad jie gražūs kaip nežemiškos būtybės? Jei kyla abejonių, ar verta gyventi, Gyventi verta dėl vaikų. 2000.V. 26 |