Paslaptis – nuoširdumas

Aldona Radvilaitė kalbina Dmitrijų Baškirovą A. Valiulytės nuotr.

Koncertinės veiklos 15-metį pažyminčio Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus kvietimu lapkričio 7 d. Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje su puikiu dirigentu iš Estijos Andresu Mustonenu L. van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui D-dur, op. 61 A (Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur, op. 61, sukurto 1806 m., autoriaus transkripciją), skambino vienas ryškiausių ir įdomiausių šių dienų fortepijono meno meistrų Dmitrijus Baškirovas. Antrojoje koncerto dalyje orkestras atliko F. Mendelssohno Simfoniją Nr. 4 ("Itališkąją") A-dur, op. 90.

Dirigentas Andresas Mustonenas (g. 1953 m.) 1977 m. baigė Estijos muzikos akademijos smuiko klasę. Dar studijų metais (1972 m.) įkūrė senosios muzikos ansamblį "Hortus Musicus". Propaguodamas senąją muziką ansamblis koncertavo ne tik Estijoje, bet ir įvairiuose Sovietų Sąjungos miestuose, Šiaurės šalyse. Energingo organizatoriaus dėka atsirado festivalių ir koncertų ciklai.

A. Mustonenas, išgarsėjęs žavėjimusi senąja muzika, savitai traktuoja ir kitų epochų žymiausių kompozitorių kūrinius, imasi ir šiuolaikinių autorių (Takemitsu, Pendereckio, Pärto, Tavenero, Kancheli, Knaifelio ir kitų) opusų. Dirigentas nuolat kviečiamas į įvairius festivalius.

Vilniaus Kongresų rūmų salėje A. Mustoneno diriguojama F. Mendelssohno simfonija sužavėjo klausytojus nuoširdumu, romantišku polėkiu, įsigilinimu į muzikos esmę, trykšte trykštančia energija.

Kaip ir neseniai puikiai šioje salėje su orkestru koncertavusi Eliso Virsaladze, Dmitrijus Baškirovas gimė Tbilisyje (1931 m.) ir studijavo puikios gruzinų fortepijono pedagogės A. Virzaladzes klasėje. Tęsė mokslus Maskvos konservatorijoje, įžymaus pianisto ir pedagogo A. Goldenweiserio klasėje. 1955 m. laimėjo Grand Prix Marguerite Long konkurse Paryžiuje. Nuo tada D. Baškirovas pripažintas vienu žymiausių Rusijos pianistų.

D. Baškirovas koncertavo visame pasaulyje solo bei su žymiausiais dirigentais ir geriausiais orkestrais. Groja su Borodino kvartetu ir koncertuoja festivaliuose Vienoje, Dubrovnike, Helsinkyje, Tulūzoje, Berlyne, Granadoje, Liudvigsburge ir Velse. 1957 m. jis įkūrė trio su smuikininku Igoriu Bezrodnu ir violončelininku Michailu Chomitseriu. 1969–1972 m. šis trio buvo tituluojamas vienu iš geriausių ansamblių Sovietų Sąjungoje.

D. Baškirovas daug metų profesoriavo Maskvos valstybinėje konservatorijoje. Šiuo metu jis yra Madrido "Escuela Superior de la Reina Sofia" (Karalienės Sofijos aukštoji mokykla) profesorius, fortepijono katedros vedėjas. D. Baškirovas jau daug metų dėsto meistriškumo kursuose Paryžiuje, Zalcburge, Helsinkyje, Vienoje, Stokholme, Lisabonoje ir kitur. Jo mokiniai nuolat laimi įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Pianistas yra konkursų Tel Avive, Bolzane ir Santanderyje žiuri narys. Nuo 1998 m. D. Baškirovas dalyvauja savo organizuojamame renginyje "Baškirovo savaitės" Prancūzijoje ir Lenkijoje.

Pasaulio muzikos kritikai savo recenzijose vertina D. Baškirovo muzikinį talentą, žavisi jo traktuotėmis, giria jo pamokas. "D. Baškirovo paslaptis – nuoširdumas ir gerumas. Jis jaučia muzikos stilių ir išraiškos priemones, žino, kaip jas pateikti. Ar jis koncertuoja, ar dėsto – visa tai daro entuziastingai ir mielai. Savo energija uždega ir kitus. D. Baškirovas turi puikų humoro jausmą. Jo pamokos – tai ištisa epocha, kuri ir praeina, ir gyvena, ir nuolat išlieka. Trumpiausiose pamokose D. Baškirovas perduoda maksimalų informacijos kiekį." (Sankt Peterburgas, 1997 m.)

Pats pianistas sako: "Aš myliu muziką ir priimu ją tiesiogiai, niekada nuo jos nepavargstu".

Trykšdamas meile gyvenimui, juokiasi: "Niekados nesidomėjau ekstrasensais ar būrėjais, nėjau pas juos. Kam man žinoti savo ateitį? Daug geriau laukti kitos dienos ir įdomiai ją išgyventi."

Smalsu buvo išgirsti, kaip įžymus atlikėjas, mylimas ir net dievinamas daugelio klausytojų, interpretuos labai retai atliekamą L. van Beethoveno kūrinį, sukurtą smuikui, o vėliau paties autoriaus perdirbtą fortepijonui. Beje, jau po koncerto D. Baškirovas prisipažino: "Prieš pradedant repetuoti pirmiausiai atsiprašiau orkestrantų, kad atimu iš jų duoną… Atrodo, kad jie man atleido ir mielai bendradarbiavo…"

Kuo labiausiai stebino ir žavėjo ši koncerto traktuotė? Muzikos mėgėjams ir profesionalams puikiai žinoma savita, impulsyvi, rafinuota solisto atlikimo maniera. Jis įsigilina į muzikos esmę, puikiai jaučia atliekamo kūrinio stilių, sugeba pasitelkęs meistrišką techniką tiksliai garsu perteikti visas gilumines mintis ir potekstes.

Kaip ir žiūrint puikiai sukurtą vaidybinį filmą, sunku išskirti atskiras išraiškos priemones, sudarančias darnią visumą. D. Baškirovo savitumas pasireiškia ir "apnuogintais nervais", kai visas muzikos audinys impulsyviai tarytum suvirpa, ritmu ir dinamika stipriai veikdamas klausytojus. Ypatingas atlikėjo bruožas – įtaiga, priverčianti įtemptai sekti kiekvieną garsą, gebėjimas pasinerti į taurių švelnių skambesių pasaulį, žavintį nuoširdumu ir šiluma.

Skambant Beethoveno Koncerto I daliai (Alleegro ma non troppo) reikėjo tarytum pratinti klausą girdėti fortepijonu atliekamą smuiko partiją. Orkestras grojo labai išraiškingai, nuoširdžiai, gal tik iš pradžių kiek nesutapo solisto ir orkestro muzikos judėjimo pulsas. Tačiau tai netrukdė įsiklausyti į gyvybingai, įvairia artikuliacija įtaigiai traktuojamą, tarytum romantizuotą, bet negriaunančią stiliaus sampratos muzikos tėkmę. Puiki garso kokybė, įsigilinimas į preciziškai atliekamus pasažus, virpančios trelės, veiksminga, lyg specialiai sureikšminta ritmika prikaustė klausytojų dėmesį. Nustebino ilga, lyg iškrentanti iš skambėjusios muzikos, su keistai energinga kulminacija šios dalies kadencija. Kaip po koncerto sakė D. Baškirovas, "koncerte smuikui nebuvo nė vienos kadencijos, o fortepijonui Beethovenas sukūrė net tris!"

Antroji koncerto dalis (Larghetto) skambėjo nuostabiai šiltai ir intymiai, žavėdama savo trapiu, nuoširdžiu gražiausių garsų pasauliu. Keista ir netikėta atrodė ir šios dalies fortepijono kadencija, kontrastinga judėjimu ir nuotaika prieš tai skambėjusiai muzikai.

Trečioji dalis Rondo (Allegro) atlikta nuotaikingai, skambėjo romantiškai šiltai, lyg minkščiau negu įprasti Beethoveno koncertų fortepijonui finalai. Kilo mintis, kad tai – duoklė žinojimui, kad čia – trapaus instrumento, smuiko, pakilios muzikos šventė. Vėl žėrėjo puikios fortepijono trelės, prasmingai derėjo solisto ir orkestro atliekama graži muzika.

Įdomi ir neįprasta buvo šios dalies kadencija: tarytum fortepijono ir mušamųjų žaidimas.

Bisui D. Baškirovas ypač jautriai ir subtiliai paskambino dvi S. Rachmaninovo dainas (An. Vedernikovo transkripcijos): "Salelė" ir "Pavasario vandenys". Pirmoji nuskambėjo nepaprastai tyliai, švelniai, tarytum "bel canto". Antrosios dainos "kaskados" buvo romantiškai veržlios, kunkuliuojančios, tačiau "neperspaustos".

Kalbantis po koncerto su D. Baškirovu sunku buvo patikėti, kad pianistą jau du mėnesius kamuoja sunkus bronchitas, sekinantis jėgas. Paklaustas apie pedagoginį darbą, atsakė, kad Maskvos konservatorijoje dabar nedirba: "Kaip galima, juk tai būtų chaltūra! O aš noriu dirbti dorai. Juk toks atstumas tarp Maskvos ir Madrido! Privačioje Madrido konservatorijoje turiu aštuonis mokinius. Niekada neimu daugiau, nes negalėčiau normaliai su jais dirbti. Iš jų tik keturi ispanai. Kiti – užsieniečiai: talentingas prancūzas, puikus rusas, meksikietis… Galiu pasakyti: aš – labai laimingas pedagogas! Mano mokiniai puikiai groja, laimi tarptautiniuose konkursuose."

D. Baškirovas pasakojo anksčiau stengęsis išlaikyti pusiausvyrą tarp pedagoginės ir koncertinės veiklos. Dabar jis yra stačiai graibstomas įvairių meistriškumo kursų. Tenka daug ko atsisakyti, nes krūvis darosi siaubingas. Parodė didelę knygą, "užkimštą" darbų ir tvarkaraščių 2003–2004 metams, jau su- darinėjami 2005 ir 2006 metų planai. D. Baškirovas apgailestavo, kad dabar apsiima groti ne daugiau kaip 25 koncertus per sezoną. Atvažiavęs į tarptautinius kursus iš pradžių paskambina rečitalį, o po to vieną savaitę dirba su mokiniais. Taip jaučiasi visapusiškai save realizuojantis.

Pedagoginiame darbe pasitaiko ir anekdotiškų situacijų. Štai maždaug prieš 40 metų, kai man teko laimė dirbti D. Baškirovo klasėje (Maskvos konservatorijoje) asistente, sutikome profesorių geležinkelio stotyje, grįžtantį iš Vokietijos (Cvikau), kur R. Schumanno konkurse jis buvo žiuri komisijos pirmininkas, o jo jaunutė studentė Nelli Akopian tapo nugalėtoja. Teko skubiai ruošti kūrinius laureatės rečitaliui. Per kelias dienas studentė pakartojo F. Chopino Sonatą h-moll, o norėdama apsidrausti, prieš skambindama profesoriui, atsiprašė dėl to, kad užmiršo, kaip čia reikia daryti rubato. D. Baškirovas pratrūko kaip vulkanas: "Vaikų darželis! Kas čia darosi? Negi aš turėsiu dabar parodyti, kaip groti kiekvieną frazę?" Kita studentė, pirmąkart skambindama pamokoje vieną sudėtingą kūrinį, kartais suklysdavo, o po to atsiprašė teisindamasi, kad namie ji gerai mokėjo tekstą. Profesorius griebė natas, sviedė pro duris į koridorių ir sušuko: "Tai eik namo ir grok savo senelei, o pas mane nesirodyk!"

Po koncerto Vilniuje D. Baškirovas parodė įvairių pasaulio kritikų recenzijų apie jo koncertus, D. Šostakovičiaus padėką už puikų jo Trio atlikimą, daugybę savo nuotraukų su įžymiais muzikais – S. Richteriu (po galbūt paskutinio viešo jo koncerto), Kisinu, Vl. Aškenazi, D. Barenboimu ir kt. Turintis humoro jausmą, oratoriaus talentą, profesorius pripasakojo daug įdomybių. Pavyzdžiui, kad dabar jį domina Kinija, nes šioje šalyje ypač daug talentingo jaunimo. Kinai, kaip ir japonai, stiprūs techniškai, bet pasižymi muzikalumu. Neseniai konkurse Kijeve I vietą laimėjo visai jaunutė kinė, nepaprastai gerai pagrojusi Bacho Koncertą fortepijonui ir orkestrui d-moll: "Tokio puikaus atlikimo aš negirdėjau anksčiau net grojant žinomiems meistrams".

Pianisto nuomone, kultūros srityje ypač įdomiai kyla Čilė. Puiki publika Bukarešte, todėl jis mielai ten koncertuoja. Dažnai skambina įvairiausiuose Rusijos miestuose, džiaugiasi kad ten klausytojai nuoširdžiai priima muziką. Mėgsta D. Baškirovas atvykti ir į Vilnių, nes jam Vilnius – išskirtinis miestas, kur žmonės gyvai reaguoja į viską, supranta muziką. Kadangi ir jam muzika labai svarbi, smagu tokiems klausytojams groti.

Būtų labai šaunu, jeigu mūsų muzikos organizacijos pakviestų šį pianistą ir soliniam koncertui, kurio Lietuvos muzikos mylėtojai tikrai nekantriai laukia jau daugelį metų.