Antano Šnaro akmenys

Antanas Šnaras. "Lazda 3". 2003 m.

Būna: iš ryto sutinki seniai matytą draugą(-ę). Draugas(-ė) geros nuotaikos, jam (jai) aiškiai sekasi, jūs maloniai pasišnekat, be abejo, vėl susitiksit. Atsisveikinus visai dienai lieka gera nuotaika. Panašus pojūtis apėmė pamačius Antano Šnaro parodą.

Valia ir išlikusi lygsvara. Niekas nesuabejos, kad granitui apdoroti reikia sukaupti daug valios. Tai tikrai ne sprinterio, o ilgų nuotolių bėgiko reikalas. Taip pat visi žino, kad gera skulptūra iš akmens yra ta, kuri paritinta nuo kalno beveik nenukenčia. (Žr. į A. Mickevičiaus paminklą Vilniuje, Maironio paminklą Kaune, naująjį karaliaus Mindaugo paminklą ir didesnę dalį vietinių iš įvairaus akmens dirbančių skulptorių produkcijos.) Deja, A. Šnaro apdoroti akmenys ne tokie. Jų proporcijos toli pranoksta santykį 1 : 3, artimą kiekvienam galulauky gulinčiam granito rieduliui, bet galėtų sukelti beveik fiziškai juntamą baimę, kad bežiūrint savaime suduš. Parodoje tik pora darbų, artimų minėtai proporcijai, bet vieno didesnę dalį sudaro kiaurymė, o kito horizontali plokštuma tokia plona, kad, regis, persišviečia, atrodytų, autoriui rūpi pademonstruoti kažkokį valingumą, norą nugalėti medžiagą bet kokia kaina. Tačiau šis įspūdis apgaulingas. Reikalas tas, kad skulptorius akmenį apdoroja naujos kartos įrankiais – deimantiniais pjovimo diskais. Tai labai sumažina akmeniui tenkančią vibraciją ir leidžia padaryti tai, kas tradiciniais pneumatiniais įrankiais buvo neįmanoma. Prieš kelerius metus šia technologija efektyviai pasinaudojo Gediminas Urbonas, parodose eksponavęs seriją "dėklų-karstų". Gaila, apžvalgininkai į šį novatorišką darbų aspektą neatkreipė dėmesio. Čia norėjau tik priminti, o ne palyginti, nes sugretinimas baigiasi vos prasidėjęs – per daug skirtingi autorių tikslai. Šnarui savotiškai rūpi modeliavimas, taigi ir ryšys su tradicija. Čia peršasi išvada, kad valia autoriaus darbuose nors ir labai svarbi, nėra pati sau tikslas. Jis nėra agresyvus F. Nietzsche’s gerbėjas. Iš pradžių minėtą labai malonų pojūtį sukelia visapusiškas autoriaus lygsvaros pajautimas, ir tai būtent ne formalių skulptūros elementų, o pasaulėjautos reikalas. Čia dar būtų galima prisiminti gausius samprotavimus apie technologinių naujovių (kartu su jų siūlomais patogumais) vartotojui sukeliamas įvairias neurozes. Šnarui tai akivaizdžiai negresia. Tą patvirtina jo apdoroti akmenys. Atrodo lyg 10 000 apsukų per min. deimantiniu disku būtų manipuliavęs mąslus vienuolis. Ar važiuotum dviračiu, ar motociklu – vis vien pageidautina išlaikyti tą pačią lygsvarą, bet greitis labai skiriasi.