Tai, kas lieka

Vladas Lisaitis. Iš ciklo "Tūkstantmečio taurės". Fragmentas iš "Padavimų taurės"

Kai aplink šitiek kaitos ženklų, kartais būtent meno kūrinio tyloje norisi ir pačiam nutilti. Nutilti ne tuštumoje, o būti švelniai apgaubtam to kažko… Tą kažką man visada suteikia akvarelė. Gal pirmiausia todėl panorau parašyti apie šią Vilniaus dailininkų grupės "A" parodą. Ir nors ne visi dailininkai lieja tik akvareles, būtent akvarelinės vizijos lemia parodos atmosferą. Gal dar ir todėl, kad dėl nenuspėjamo sutapimo su šiandien aktualiausiais politiniais įvykiais ji nerėksmingai primena istoriją, kurios pamokų taip reikia.

Į karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metų jubiliejinių renginių mozaiką tyliai įsikomponavo ir Vilniaus dailininkų grupės "A" parodos. Pirmoji buvo eksponuojama Šv. Jono gatvės galerijoje. Dabar kiek papildyta paroda vyksta Vilniaus rotušėje.

Kokias savas istorijos menines interpretacijas dailininkai pasiūlė žiūrovams, kas jų kūriniuose gali būti aktualaus ir po parodos, nesiejant su tema, – rašant apie grupės "A" parodą man rūpi užčiuopti būtent šiuos dalykus.

Estetinis poveikis turi savo specifiką – tai, kas asmeniška, tampa universalu. Subjektyvūs dailininkų apmąstymai apie Mindaugą, jo epochą, apie Lietuvą, išreikšti spalvomis, įgauna aktualų šiandienos žmogaus būsenos ir lūkesčių pavidalą. Nes kiekvienas dailininkas užduoda sau klausimą: kas mums yra karalius Mindaugas šiandien?

Septyni žinomi Lietuvos dailininkai, nuolatiniai Baltijos akvarelės trienalių Rygoje dalyviai – Vladas Lisaitis, Živilė Liugailaitė, Elena Šaltytė-Lisauskienė, Vija Tarabildienė, Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Vida Norkutė, Gintaras Gesevičius – eksponavo darbus, sukurtus Mindaugo metams prisiminti, paminėti ir apmąstyti. Grupė kasmet surengia po vieną dvi parodas. Kaip šios parodos anotacijoje rašo V. Tarabildienė, "čia nerasime konkrečių istorinių įvykių iliustravimo. Autoriams svarbiausia tai, kokias asociacijas, kokias vertybes išplukdo amžina laiko upė…".

Šios grupės narius suartina, kaip dabar įprasta sakyti, tradicinis požiūris į meną kaip estetinės vertybės fenomeną. Grupės narių darbus jungia harmonijos siekis. Jų kūrinių komponavimas remiasi darnos, visumos kūrimo principais, atsiminimų, istorijos ar gyvenimo fragmentus jie susieja į polifoninę struktūrą. Tai tarsi kompensacija už istorijoje esančias "baltas dėmes". Tai turi ryšį su karaliaus Mindaugo misija, Lietuvos suvienijimo aktu. Įdomu, kad grupę sudaro septyni dailininkai. Galerijoje "Kairė-dešinė" grupė 2002 metais buvo surengusi parodą "Septyni kart…". Skaičius septyni Biblijoje visuomet išreiškia visumą. Kyla asociacijos su Kristaus mokymu apie tai, kiek kartų turime atleisti savo artimui (septyniasdešimt septynis kartus – t.y. visada). Aišku, su ta skaičiaus simbolika galima ir spekuliacijų prikurti. Bet tokie yra faktai.

Pačios ekspozicijos vientisumą pirmiausia sukuria darbuose vyraujanti rimties nuotaika ir tema. O technikos – įvairiausios: grafika (V. Lisaičio kartono raižiniai), tapyba (G. Gesevičiaus akrilo darbai), akvarelė (V. Tarabildienė, E. Gaspariūnaitė-Taločkienė, V. Norkutė), mišri technika (E. Šaltytė-Lisauskienė, Ž. Liugailaitė). Daugelis šių dailininkų yra atradę unikalias autorines technikas, išnaudoja mišrių technikų teikiamus efektus. Kiti, pavyzdžiui, V. Tarabildienė, lieja grynas akvareles. Meistriškai valdydama daugiasluoksnės akvarelės kaprizus dailininkė archeologiniu principu atidengia vieną monumentalių vaizdinių istorinį sluoksnį po kito, jie persišviečia, spinduliuoja, perveria keista begalybės nuojauta. Būtent meninės kalbos įtaiga, meistriškumas, technikos subtilybių atskleidimas ir kiekvieno dailininko braižo individualumas lemia asociacijų turtingumą ir prasmių daugiasluoksniškumą. Istorija atkuriama taip, tarsi ji būtų gyvai dabar ir čia išgyvenama. Vaiskios spalvos, raiškūs kontrastai, dinamiška visumos ir detalių kaita.

Dailininkai pateikia poetines vizijas, kūrinius-apmąstymus. Be to, kiekvienam rūpi ne faktais grįstas santykis, ne dokumentinis požiūris, ne visuomeninė istorinio įvykio prasmė, o vidinė introspekcija, bandymas užčiuopti, ką tai sako individui, kaip istorijos dulkės ir brangakmeniai nugula kiekvieno sieloje, kokius išgyvenimus sukelia. Ši savirefleksija ir įvykių perkošimas per save ir suponuoja įspūdį, kad istorijos įvykiai, šiuo atveju Mindaugo likimas, paliečia kiekvieną lietuvį asmeniškai. Tai tokios gilios mūsų tautos mentalitete glūdinčios pasaulio suvokimo tendencijos, kad jų negali sunaikinti nei gyvenimo technizacija, nei vartotojiškos, nei informacijos visuomenės diktatas. Nemanau, kad tai susiję tik su dailininkų amžiumi. Tai susiję su mūsų kultūros šaknimis, kurios gajos ir, manau, gyvybingos bus tol, kol mes gyvensime čia, savo žemėje, Lietuvoje. Kokiais pavidalais tai reikšis ir reiškiasi jaunųjų kūryboje, jau kita kalba.

Šių dailininkų darbuose justi ne istorijos romantizavimas, kaip galima būtų tikėtis, o būties dramatizmas, egzistencinė gelmė, kurioje pakanka ir meilės, ir kraujo (V. Lisaičio triptikas iš "Tūkstančio taurių ciklo", 2003). Dailininkus domina Mindaugo asmenybė, jo išmintis ir stoicizmas istorijos metamų iššūkių akivaizdoje (V. Norkutės "Ugnies ir vandens balsas sielai prabusti", I, II). Ne idealizuotas istorinis personažas, o gyvas žmogus. Todėl dominuojanti kūrinių gija – Mindaugo asmeninis gyvenimas, šeima ir santykiai su karaliene Morta, jos įtaka (E. Gaspariūnaitės-Taločkienės "Karalienė Morta. Laikas", I, II, III), Mindaugą draskančios prieštaros ir tragizmas (E. Šaltytės-Lisauskienės ciklas "Istorijos veidrodžiai").

Simbolių gausa gan komplikuotoje paveikslo erdvėje yra ta dirva, kurioje gimsta poetinės metaforos, mitologizuoti istorijos vaizdiniai, aliuzijos į dabartį (G. Gesevičiaus "Atmintis", I, II, III; Ž. Liugailaitės "Kovos žirgas", I). Neišvengiamai pasikartoja karūna, sostas, kardas, baltas žirgas, trispalvė, rūpintojėlis, įvairūs krikščionybės simboliai, stalas, taurė, kraujas, gyvybės medis ir t.t. Visa ši simbolika, abstrahuoti fantastiniai vaizdai leidžia nenuklysti nuo pagrindinės problematikos ir suponuoja nedviprasmišką Mindaugo istorinės reikšmės bei jo idėjų tęstinumo pojūtį. Karalius – krikščionybė – valstybės tvėrimas – Lietuva – istorijos kryžkelės – vienatvė – laikas – tvermė… Apie šias ašis – vertybes dėliojami istorijos fragmentai. Simbolinį pobūdį grupės "A" dailininkų darbuose įgauna ne tik atskiri istoriniai atributai, bet ir spalvos, atskirų elementų sąsajos kompozicijos visumoje, pačios tapysenos ypatumai, šviesos ir tamsos kontrastai ir pan. Kadangi neturime autentiško Mindaugo portreto, jo veidas darbuose išplaukia lyg iš atminties rūko, neryškus ir išblukęs lyg senoje freskoje. Atpažįstamus regimuosius vaizdinius lydi monogramos, užrašai.

Parodoje meninių vaizdinių pavidalu matome, ką išplukdė laiko upė po 750-ies metų. Dailininkai apmąsto temą iš įvairių pozicijų, atranda netikėtų aspektų, interpretuodami tikrus istorinius faktus tarsi kuria savą istorijos versiją ir traktuotę. Visi pateikti dailininkų vaizdiniai plėtojami laike. Todėl atsiranda ciklai, triptikai… Ir ne tik formalios jungtys – cikliškame pasikartojime gimsta idėjos apie kaitą ir pastovumą, išnykimą ir tvermę. Ciklo idėja pranašiška – kas ateity? Istorija ir menas byloja apie mus: kultūros kloduose atrandame savo gyvenimą. Visi kūriniai sukurti 2003 metais.