Kinas Literatūros pamokoskrėsle prie televizoriaus
Kol prezidentūra aklai ir įnirtingai priešinasi didžiajam skalbimui, televizijoje nesibaigia kalbos. Jos, be abejo, turi terapinį poveikį. Tačiau kai "Spaudos klube" susėda Rolando Pakso patarėjas, bulvarinio dienraščio žurnalistas, įvairaus plauko seimūnai ir vienuolis, iškart aišku, kad pokalbio nebus. Bus monologai. Kadaise, dar Sąjūdžio aušroje, jie asocijavosi su monologizuota homo sovieticus sąmone. Iš tų kalbų akivaizdžiai matyti, kaip ji menkai pasikeitė. Gaila. Barbarai tebestovi prie durų, tik nėra Kavafio, kad mums tai pasakytų. Nežinau, kas sudarinėja LNK programas, tačiau jų parinktuose filmuose esu linkęs įžvelgti tam tikrą polemiką su, kaip pasakytų marksistai, "einamuoju momentu". Šįvakar (14 d. 22.50) LNK siūlo Johno Frankenheimerio filmą "Daktaro Moro sala" (1996). Tai nebe pirmoji garsiojo ir, pasirodo, tinkančio visiems laikams romano ekranizacija. Daktaras Moras svajojo apie žmogaus ir gyvūnų savybių susiejimą vienoje būtybėje. Dabar tai net neatrodo fantastika. Tiesiog pikta metafora. Filmas nėra labai vykęs, tačiau jame vaidina didysis Marlonas Brando. Pasak jo, dauguma režisierių yra amatininkai, neturintys savisaugos instinkto, tad reikia mokėti juos pergudrauti. Filmuojant stambius planus reikia vaidinti blogai, painioti tekstą. Kai režisierius jau yra pavargęs ir nusiminęs, reikia vaidinti taip, kaip priklauso, o jis bus patenkintas ir dėkingas. Žiūrėdamas "Daktaro Moro salą", prisiminiau tą kažkada perskaitytą Brando mintį ir, tiesą sakant, pasigailėjau režisieriaus. Tą patį vakarą (tiksliau, naktį 14 d. 0.45) LNK parodys vieno originaliausių britų režisierių Stepheno Frearso filmą "Merė Reili" (1996). Jo pagrindas bestseleriu tapęs Valerie Martin romanas. Rašytoja yra laikoma viena svarbiausių vadinamosios šiuolaikinės moteriškos literatūros krypties kūrėjų. Ir knygoje, ir filme Roberto Luiso Stevensono sukurta daktaro Džekilo ir pono Haido istorija perpasakojama tarnaitės Merės lūpomis. Kritikai romaną yra pavadinę "neįprastu didžiausią baimę keliančios literatūrinės kelionės į alter ego šalį priedu". Kine tai padaryti daug sunkiau. Todėl Frearsas pirmiausia kuria stilingą kostiuminį trilerį su žvaigždėmis Julia Roberts, Glenn Close ir Johnu Malkovichiumi. Tačiau ne tik tai, nes filmo raktu galėtų būti nuolat pasikartojantis kūno ir mėsos motyvas. Viena svarbiausių filmo scenų, kai Merė daktaro Džekilo virtuvėje gamina žuvį. Dar gyva žuvis blaškosi tarnaitės rankose kaip tikras froidistinis simbolis. Merė ją sudoroja, išvalo, nulupa odą. Tai rodoma beveik hiperealistiškai. Vėliau ta pati žuvis patiekiama tarp brangių porceliano, sidabro ir krištolo indų. Aliuzijos į sublimavimąsi, į du pasaulius realistinį virtuvės ir paslaptį saugančio salono tik pradžia norint suprasti visą rafinuotą filmo ištarmę. Merė yra tarsi tarpininkė tarp tų dviejų pasaulių. Kita vertus, filmas skatina žvelgti kitaip. Tarp saloninių iliuzijų ir apsimetimo, tarp purvo ir skerdyklos dvoko egzistuoja žmogus, kuris per kančią ir sunkų darbą gali (bent jau savo vidumi) būti laisvas ir geras. Viliuosi, kad būtent tai ir vaidina Julia Roberts. Žmogaus psichika mėgstama kino tema. LNK "Snobo naktis" (20 d. 22.35) parodys filmą "K-Paksas" (ar ne dėl panašumo su viena lietuviška pavarde buvo atsisakyta oficialaus lietuviško filmo pavadinimo "Nežinoma planeta"?). Filmo herojus yra Protas. Jam 337-eri, į Žemę jis atvyko iš 7 tūkstančius šviesmečių nuo mūsų nutolusios planetos. Galima sakyti ir kitaip: filmo herojus yra beprotis. Jį sulaikė Niujorko stotyje ir nuvežė į psichiatrinę ligoninę. Daktaras Markas Povelas turi nustatyti diagnozę. Abi šias versijas režisierius Iainas Softley rodo vienodai įtikinamai. Didžiausias filmo privalumas žiūrovui leidžiama rinktis. Tačiau man įdomesni paciento ir psichiatro santykiai. Juolab kad tai ir dviejų gerų aktorių Kevino Spacey ir Jeffo Bridgeso dvikova. Nugalėtoją nuspėti sunku, bet aš statau už Spacey. O Jūs? "K-Paksas" yra pasaulyje populiaraus rašytojo Charleso Brewerio romano ekranizacija. Filmą "Dingti iš akių" (TV3, 16 d. 20.15) Stevenas Soderberghas sukūrė pagal mylimiausio Quentino Tarantino rašytojo Elmoreo Leonardo romaną. Soderberghas rado būdą, kaip vieną mėgstamiausių savo temų individo kovą už nuosavą orumą rutulioti griežtame kriminaliniame filme. Buvęs policininkas ir vagis Džekas (George Clooney) susižavi policininke Karen (Jennifer Lopez). Tačiau tai rodoma ne tik kaip erotinis susižavėjimas. Tai ir Džeko būdas išsaugoti savigarbą vis žiauresnių nusikaltimų pasaulyje. Vieno garsiausių kino maištininkų Marco Bellocchio 1999 m. filmas "Žindyvė" (LTV, 19 d. 23.05) panardina į keistą jausmų dramą. Luigi Pirandello novelės motyvais sukurtas filmas nukelia į XX a. pradžią. Naujagimis gydytojo Mori sūnus atsisako žįsti motinos (Valeria Bruni-Tedeschi) krūtį. Kaime surandama jauna beraštė žindyvė (Maya Sansa). Tačiau jos pasirodymas gydytojo namuose ir santykis su vaiku sudrumsčią visą nusistovėjusią tvarką, išryškėja gilūs vidiniai visų dramos dalyvių konfliktai. Šį savaitgalį LTV ir toliau supažindins su ryškiais amerikiečių kino puslapiais. Šįvakar (14 d. 22 val.) bus parodyta Barbeto Schroederio "Baro musė" (1987) viena sėkmingiausių charizmatiškojo alkoholiko Charleso Bukowsky kūrybos ekranizacijų, pasižyminti puikiais Fay Dunaway ir Micky Rourkeo vaidmenimis. Sekmadienį (16 d. 21 val.) matysime Warreno Beatty filmą "Raudonieji" (1981) epišką juostą apie garsiausio JAV komunisto Johno Reedo gyvenimą. Filmo veiksmas prasideda 1915 m., tačiau didžioji šios 200 min. trunkančios juostos dalis skirta Rusijos revoliucijos įvykiams, Reedo aprašytiems garsiausioje jo knygoje "Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį". Tarp filmo personažų daug istorinių veikėjų: Leninas (Roger Sloman), Eugeneas ONeillas (Jack Nicholson), Grigorijus Zinovjevas (Jerry Kosinski) Istorinių įvykių bei susitikimų fone rutuliojasi dramatiška Reedo (Warren Beatty) ir Louise Bryant (Diane Keaton) meilės istorija. "Raudonieji" pelnė daugybę "Oskarų". Man tai tik dar vienas epinės tradicijos amerikiečių kine gyvybingumo liudijimas. Stagnacijoje skendinčios sovietų imperijos ideologai įnirtingai puolė "Raudonuosius". Buvo net sukurtas "galingas" atsakas Sergejaus Bondarčiuko "Raudonieji varpai". Šiame be galo nuobodžiame filme Reedą vaidino kitas anos epochos gražuolis Franco Nero. Filmas buvo kuriamas tuometiniame Leningrade, paverstame milžiniška filmavimo aikštele. Atsidūriau ten atsitiktinai, tačiau turiu net savo nuotrauką prie Žiemos rūmų, tiksliai pagal išlikusius istorinius liudijimus apkrautų malkų rietuvėmis ir apstatytų kulkosvaidžiais. Klaidžiojau po miestą ir prisiminęs savo senelį, kuris 1917-aisiais Petrapilyje klausėsi auksaburnio Levo Trockio, bandžiau suvokti vieną didžiųjų XX a. utopijų. Deja, to padaryti nepavyko iki šiol. Jūsų Jonas Ūbis |