Mindaugo Skudučio "Užupio tiltai"

Mindaugas Skudutis. "Pilies tiltas". 2003 m.

Užupio tiltų įprasminimo mene idėja kilo "Rojaus kalno" galerijoje. Kadangi tapytojas Mindaugas Skudutis yra Užupio dailininkas iš pašaukimo, seniai tapantis jo vaiduokliškus vaizdus ir nykstantį kultūros paveldą, tad ir kilo mintis pasiūlyti jam surengti parodą "7 Užupio tiltai". Tiltas čia – ne vien senosios architektūros objektas, bet ir simbolis – skirtingų epochų, krantų, žmonių, mąstymų jungiamoji grandis.

Mindaugas Skudutis – vienas žymiausių lietuvių tapytojų. 1976 m. baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), nuo pat pirmų savarankiškų kūrybos žingsnių priešinosi to meto tapybos romantiniams siekiams ir pareiškė: "Nenorėčiau nutapyti optimistinio paveikslo". Jaunystėje jam imponavo tiesioginė ekspresionizmo jausmų iškrova, jo žvilgsnį traukė nyki kasdienybė ir groteskiškos situacijos, vėliau tai peraugo į atvirą siurrealizmą, sklidiną fantasmagorinių vaizdų. Pastarąjį dešimtmetį jis vis dažniau atsisuka į nepaprastai turtingą, įvairią ir kaskart kitokią tikrovę. Tapo Vilniaus senamiesčio, ypač Užupio, Palangos, Kryžių kalno impresijas, kur autentiška tikrovė nuspalvinta jautriu temperamentingo žmogaus vidiniu išgyvenimu, susipynusiu su egzistencialistiniu pasaulio suvokimu. Ir visada jo darbai stebina nuostabia kolorito darna. Todėl ir gimė intriguojanti mintis – kaip M. Skudutis atvers mūsų akis ir širdis į visus Užupio tiltus.

Žinojome septynis Užupio tiltus, nutiestus per vingrią Vilnelę, sudarančią vadinamąją Vilniaus kilpą, kurioje įsikūrė Užupis. O M. Skudutis, įdėmiai žvalgydamasis po šį unikalų Vilniaus senamiesčio kvartalą, surado net devynis tiltus. Kadangi visų šių tiltų pavadinimų negalėjo mums nustatyti net istorikas V. Daugėla – išskyrus Arsenalo (Antakalnio, Michailo), Bernardinų (Aleksandro) ir Spaso (Išganytojo, Užupio), Paupio (Oginskio, Paplavų), – tai ir kitus teko pakrikštyti tuo pačiu senuoju principu, atsižvelgiant į vietovės pobūdį: Dailės akademijos, Pilies, Malūnų, Kūdrų parko, Bernardinų kapinių.

O kaip dailininkas juos pamatė, kokį įspūdį jie paliko, įkūnyta jo piešiniuose.

Visų M. Skudučio tiltų nuotaika kameriška, aplinka jauki, rami. Beveik visuose piešiniuose įkomponuota tekanti upė, įprasminanti amžiną judėjimą ir nuotaikų kaitą. Kaip ir tapybos paveiksluose, architektūra dailininkui reikalinga kaip neatskiriama aplinkos dalis, o ne kaip ypatinga raiški architektūros formų kalba. Dažniausiai jos tūriai švyti vaiskiu baltumu, iš jų dvelkia pastovumo ramybe šalia judrių medžių siluetų, jų kamienų ir šakų augimo stichijos. Neatsitiktinai dailininkas nemėgsta piešti ir tapyti vasarą, nes tuomet po lapija slepiasi medžių struktūros ritmas. O tiltai – lengvesni ir sunkesni, – būdami racionalios žmogaus minties kūdikiu, sukausto žemės gaivališką prigimtį, tvirtai sujungia abu krantus.

M. Skudučio piešiniai, skirti Užupio tiltams, pirmiausia vertingi istoriškai. Jie fiksuoja dabartinę menkai pažįstamo kultūros paveldo (šiuo atveju – techninio) būklę. Menine prasme jie svarbūs tuo, kad atgaivina piešinį iš natūros. Šiuo metu Lietuvoje klesti nuostabi spausdintinė grafika, tačiau ji neperduoda to tiesioginio įspūdžio, nefiksuoja gyvo dailininko rankos judėjimo, impulsyvaus vaizdo žavesio.

Tikėkimės, kad Užupio tiltų temos atradimas atkreips ir kitų dailininkų dėmesį ir gims ne vienas piešinys, ne vienas tapybos paveikslas, pirmiausia paties M. Skudučio kūryboje.