Lemtis stipresnė už viską

Dalia Kairaitytė

"Kaip gimsta eilėraštis?.. Kai viduje atsiranda įtampa, kažkoks dvasinis nerimas ima augti… Bet tai – dar ne eilėraštis ir net ne žodis. Sunku visa tai nusakyti – tiesiog tokia būsena apima. Tada jau tikrai žinau, kad netrukus atsivers mintis. Eilėraštis užsimezga iš minties užuominų, kartais iš neaiškaus gausmo, iš praeity regėto vaizdo. O kartais vidiniu regėjimu "permatau" eilėraščio struktūrą, eilučių išsidėstymą, žinau, kur turi būti minties akcentas… Na, tiesiog girdžiu žodžių skambėjimą kaip muziką, dažnai net užfiksuoju muzikinėmis ritmo formulėmis ir tik vėliau iškyla konkretūs žodžiai, mintis, t.y., apie ką tas eilėraštis. Žvelgiu į vėjo siūbuojamą medį ir matau, kad šakos juda aritmiškai, ne į vėjo "taktą" – štai ir impulsas kūrybai, minčiai. Parašydama eilėraštį aš tarsi nuraminu manyje kylančią dvasinę sumaištį, per kūrybą ieškau atsakymų į klausimus: kodėl, kaip?..

Turiu įsiklausyti į tylą, tada įprasti žodžiai ima skambėti visai kitomis prasmėmis.

Nesivaikau originalumo, ieškau emocinio tikrumo, žodžio muzikalaus skambėjimo. Man patinka ta poezija, kuri atsiveria ne iš karto, o nuolat skaitant, įgyja vis daugiau spalvų ir prasmių.

Yra labai daug poezijos, išaugintos netikrumo ir krizės; man įdomi ta, kuri susiformavusi pastovių vertybių dvasioje…" (Dalia Kairaitytė)

Lapkričio 6 d. Vilniaus rotušėje įvyko autorinis kompozitorės Dalios Kairaitytės muzikos ir poezijos vakaras, kurio metu buvo nepaprastai subtiliai atskleista įvairiapusė autorės asmenybė. Koncertą vedęs muzikologas Julius Kuzinas su klausytojais dalijosi nemaža asmenine savo bendravimo su kompozitore patirtimi, atskleidė ją kaip gilų ir dvasingą žmogų. Tačiau geriausiai tai atspindėjo vakaro metu skambėjusi ir labai autorės mėgstama vokalinė kamerinė kūryba – "Krantų kantata" balsui ir kameriniam ansambliui (eilės A.A. Jonyno), "Impro- vizija" fortepijonui, trys dainos: "Lapkritis" (eilės V. Palčinskaitės), "Pranašystė" (eilės R. Mikutavičiaus) ir "Rugiagėlė" (eilės J. Degutytės), "Ave Maria" balsui ir fortepijonui, keturios dalys iš "Patarlių knygos" moterų chorui ir "Balto žmogaus sapnas" styginių kvartetui. Kompozitorės kūrybą atliko Sabina Martinaitytė (sopranas), Vaida Raginskytė (mecosopranas), Birutė Vainiūnaitė (fortepijonas), Audronė Eitmanavičiūtė (smuikas), Dalia Terminaitė (smuikas), Laura Blažytė (altas), Saulius Bartulis (violončelė), moterų choras "Liepos" (vadovė A. Steponavičiūtė-Zupkauskienė), eiles skaitė puikiai D. Kairaitytės poeziją interpretuojanti aktorė Liucija Zorūbaitė.

D. Kairaitytė – Kauno kompozitorė. Labai džiugu, kad ji savo autorinį kūrybos vakarą surengė sostinėje ir Vilniaus publika turėjo puikią progą pasiklausyti tikrai įspūdingos kūrybos bei artimiau pažinti pačią autorę. Po šio vakaro kompozitorę dar ir pakalbinome.

Būtų labai įdomu sužinoti, kaip Jūs pradėjote savo muzikinį kelią?

Dar ankstyvoje vaikystėje tėvai pastebėjo mano polinkį dainuoti ir nepaprastą užsispyrimą bandant išgauti melodinį motyvą akordeono klaviatūroje. Man buvo šešeri, kai namuose pradėjo lankytis mano pirmasis mokytojas Pranas Butkus. Tėvas dirbo Radviliškio girininkijos girininku, todėl visos mokyklos nuo namų buvo gana toli. Artimiausia muzikos mokykla buvo Šiauliuose. Į ją važinėdavau traukiniu keletą kartų per savaitę. Septynerių metų žmogui tai gera savarankiškumo mokykla. Tėvams persikėlus į Kauną, visi mokslai buvo ranka pasiekiami.

Pas kokius pedagogus mokėtės? Galbūt kai kurie iš jų turėjo Jums ypatingos įtakos?

Jeigu klausiate apie pedagogus, kurie paliko ryškiausius pėdsakus, tai jų buvo keturi: be jau minėto pirmojo mokytojo, su meile prisimenu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Gražiną Rugienę, J. Gruodžio konservatorijos dėstytoją muzikologę Eugeniją Ragulskienę ir kompozicijos mokytoją profesorių Eduardą Balsį. Kiekvienas iš jų savaip plėtė mano mąstymo ir suvokimo erdvę, nuolatos kėlė klausimus ir vertė ieškoti atsakymų, be kurių žmogaus gyvenimas neišsipildo.

Kada ir kaip supratote, kad Jūsų lemtis – kūryba?

Tas suvokimas atėjo ne iš karto, vienu metu net bandžiau viską mesti ir užsiimti konkretesniais darbais, tačiau… nepavyko. Manau, jei žmogus daro kažką ne dėl pinigų ar pripažinimo, jei tas noras kurti (nesvarbu ką) kyla iš vidaus, tarsi savaime – tai ir yra tikrasis pašaukimas arba lemtis. Ji yra stipresnė už viską, ką mes turime šiame pasaulyje.

Jūs ir poezija… Apibūdinkite šį glaudų ryšį.

Nežinau, iš kur ateina tas potraukis poetinei kūrybai, kur slypi jos versmė. Galbūt pradžios reikėtų ieškoti toje aplinkoje, kurioje prabėgo vaikystė. Nuo ryto iki vakaro galėdavau klajoti miško takais, stebėti ir girdėti miško gyventojus. Tokios patirtys pakylėja žmogaus dvasią ligi medžio viršūnės ar bičių dūzgesio. Ir kai šito nebetenki… Galbūt iš praradimo jausmo ir begalinio praeities ilgesio kyla poetinio žodžio metaforos ir vaizdai.

Ar yra kažkokios pagrindinės temos, kurias stengiatės perteikti?

Tokių temų, apie kurių perteikimą nuolat galvočiau, nėra. Žvelgiant į visą kūrybą tikriausiai galima nustatyti kai kurias tendencijas, grįžimą prie tų pačių temų, tačiau tai – gana spontaniškas procesas.

Kurie poetai ir kompozitoriai Jums artimiausi savo kūryba?

Lietuvoje yra daug puikių poetų, kurių poeziją nuolatos skaitau ir myliu, bet man artimiausi – A.A. Jonynas, J. Degutytė, S. Geda, o kompozitoriai – A. Martinaitis, P. Vaskas, L. Summera…

Kokia Jūsų nuomonė apie lietuvių muzikos tautiškumą XX a. pabaigos lietuvių kompozitorių kūryboje?

Man žodis "tautiškumas" asocijuojasi su tam tikru uždarumu, atsiribojimu. Kūrinys netaps tautiškesnis, jeigu jame panaudosiu liaudišką dermę arba kanklių tembrą. Tai iš vidaus einantys dalykai, apimantys visą žmogaus pasaulėjautą. Nemanau, kad rašant kūrinį reikia kaip nors specialiai stengtis, kad jis būtų tautiškas.

Kokių žanrų muziką rašote šiuo metu?

Dabar mintyse dėlioju oratorinio žanro kūrinį dviem chorams ir orkestrui. Nieko smulkiau neaiškinsiu, nes gali visaip atsitikti.

Ar mėgstate eksperimentus?

Nesu drastiško eksperimentavimo šalininkė. Kiekvienas naujas kūrinys turi eksperimento dozę, nes nuolat ieškai naujų dalykų ir patikrini juos kūriniuose. Priešingu atveju visą gyvenimą rašytum tą patį kūrinį ir nieko naujo nesukurtum.

Ar susiduriate su sunkumais kūrybos procese? Jei taip, kokie jie?

Dažnai sunku kūrinį užbaigti. Tada iškyla begalė visokių variantų, vėl rašau, taisau, keičiu… Tokiu atveju žinau tik vieną vaistą – viską kuriam laikui padedu į šalį, o kai vėl grįžtu prie to kūrinio, kažkoks vidinis balsas pasako, kaip turi būti.

Apart kūrybos, aktyviai dalyvaujate įvairiuose muzikologiniuose muzikos baruose. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti šią veiklos sritį?

Nelaikau savęs muzikologe, aš tik prisiliečiu prie tam tikrų muzikologinės veiklos barų: mėgstu rašyti, organizuoju ir vedu kūrybos vakarus, koncertus. Šiai veiklai mane pastūmėjo buvusi J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja E. Ragulskienė. Esu dėkinga jai už tai. Man jos pedagoginio darbo metodas – puikus pavyzdys, kaip suderinti darbą pamokoje su tam tikra įtaka formuojant aktyvią gyvenimišką moksleivio poziciją.

Vilniuje įvykusio Jūsų autorinio vakaro metu skambėjo šių metų Pažaislio festivalyje pirmą kartą atliktas opusas "Balto žmogaus sapnas" styginių kvartetui. Gal galite jį pristatyti?

Šį kūrinį aš tikrąja šio žodžio prasme susapnavau. Jo "užsakovais" buvo Kauno styginių kvarteto senbuviai – D. Terminaitė ir S. Bartulis. Balto žmogaus sapnas – tai žvilgsnis į mus supantį pasaulį su tam tikra ironijos, humoro doze. Viskas prasideda labai rimtai, sukauptai, o galiausiai baigiasi nerūpestingu pokštu. Juk iš tikrųjų nėra nieko juokingesnio gyvenime už perdėtą rimtumą, už pretenziją į savo asmens nepaprastumą.

Vokalinė kamerinė muzika Jums arčiausiai širdies. Kodėl taip yra?

Galbūt vokalinė kamerinė muzika geriausiai atitinka mano žemaitišką būdą. Stebėti, o ne stebinti, stabdyti, neįsileisti vidun to, kas kelia dvasinę sumaištį. Rašydama kamerinę muziką galiu nedaugiažodžiauti, kalbėti tyliai, su tam tikra dvasine refleksija. Juk patys reikšmingiausi dalykai vyksta žmogaus viduje, o kamerinė muzika – tai tarsi žvilgsnis iš vidaus.

Kokie Jūsų, autorės, įspūdžiai po Vilniaus rotušėje įvykusio vakaro?

Man šis prisistatymas Vilniaus publikai buvo pirmas, todėl prieš koncertą jaudinausi. Tačiau vakarui prasidėjus pajutau geranorišką publikos nusiteikimą mano muzikinės ir poetinės kūrybos atžvilgiu.

Kaip vertinate šiandienį klausytoją?

Manau, kad jis nėra nei blogesnis, nei geresnis negu kada nors anksčiau. Visada stebiu, kaip klausytojas priima vieną ar kitą mano kūrinį. Nesu abejinga nei klausytojo, nei atlikėjo nuomonei. Tai nereiškia, kad rašydama galvoju apie klausytojo reakciją. Kūrėjas ir klausytojas turi kelti vienas kitam klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Tik taip plečiasi suvokimo laukas.

Kas Jums yra gera muzika?

Man gera muzika yra ta, kurios aš vis noriu klausytis.

Kalbėjosi Viktorija Gurskaitė