Ir sena, ir nauja

Stephen Petronio. "City of Twist" S. Silver nuotr.

Rugsėjo 28 – lapkričio 8 d. Londone 25-ąjį kartą įvyko tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis "Dance Umbrella". Pradėtas 39 metų moters Val Bourne, festivalis tapo ne tik neeiliniu Londono kultūrinio gyvenimo reiškiniu, bet ir pasaulinio masto įvykiu, padėjusiu atrasti įdomius britų ir kitų tautybių choreografus ir suradusiu tinkamą vietą pačiam šiuolaikiniam šokiui kaip meno žanrui.

Šiųmečiame festivalyje dalyvavo nuolatinės trupės, senbuviai Merce’as Cunninghamas, Trisha Brown, Ramberto šokio grupė, Anne Theresa De Keersmaeker, Stephenas Petronio, Jonathanas Burrowsas, Russellas Maliphantas, Richardas Alstonas, Billas T. Jonesas, Williamas Forsythe’as, taip pat festivalio naujokai – choreografai Akramas Khanas, Johnas Jasperese’as, Charlesas Linehanas, Vincentas Mantsoe su savo trupėmis. Festivalio tikslas – ne tik padėti atrasti naujus vardus ir jiems įsitvirtinti vietinėje ar tarptautinėje šokio scenoje, bet ir išlaikyti glaudžius ryšius su festivaliui ištikimaisiais. Ne vienas choreografas (M. Cunninghamas, R. Maliphantas, R. Alstonas) savo naujausius pastatymus dedikavo festivalio sielai Val Bourne, jau 25 metus vadovaujančiai festivaliui "Dance Umbrella".

Festivalyje, kur lankiausi remiama Britų tarybos, man patiko viskas: draugiška atmosfera, bendravimas be barjerų, žiūrovo ugdymas, tai, kas buvo rodoma scenoje, ir choreografų prisistatymai po spektaklių. Kaip ir kituose "Dance Umbrella" festivaliuose, šiame pasirodė skirtingo meninio pajėgumo trupės, diametraliai skyrėsi ir vertinimai, ir žiūrovų reakcija. Publikos nesudomino spektakliai, kuriuose buvo per mažai šokio, per daug aliuzijų į klasikinį šokį, nepaveiki vaidyba.

Kaip ir visi, daug tikėjausi iš "Frankfurto baleto" pasirodymo. Jo choreografas Williamas Forsythe’as parodė savo naujausią darbą "Krammer/Krammer". Tai, ką pamačiau, neteko matyti niekur. Pirmiausia stulbino fantastiškas tempas, kuriuo žiūrovai buvo perkeliami iš vienos scenos į kitą. Spektaklyje panaudotos pačios moderniausios vaizdinės technikos priemonės, leidžiančios kurti stulbinančius efektus. Profesionali vaidyba, monologai ir dialogai, čia pat kuriami ir filmuojami vaizdai žiūrovus nukeldavo iš vienos pasaulio vietos į kitą. Žavėjo puikus "komandinis" darbas. Dvi meilės istorijos taip pat stebino, nes W. Forsythe’as savo ankstesniuose pastatymuose neturėdavo laiko kalbėti apie jausmus. Iš esmės gana sunku rimtai kalbėti apie meilę šiame spektaklyje, kadangi jame daug destrukcijos. W. Forsythe’o pristatomi pagrindiniai veikėjai gyvena fantazijų pasaulyje, kol tos fantazijos galiausiai sužlunga. Spektaklyje mažai šokio. Ne veltui viena šokio kritikė apgailestavo: "Paryžiaus baleto žvaigždė ritinėjasi ir šokinėja ant čiužinio, o juk ji puikiai gali šokti!" Manęs W. Forsythe’as nenuvylė, nors, garsių kritikų nuomone, "Krammer/Krammer" nebuvo geriausias choreografo spektaklis. Jis paprasčiausiai mums visiems sudarė progą pasižiūrėti į save: skubančius, lekiančius, isteriškus, negirdinčius ir nesiklausančius, susirūpinusius tik savimi, dažniau griaunančius, nei kuriančius. Galiausiai šiokia tokia ramybe padvelkė scena, kai pagrindiniai veikėjai liko vieni, nusiėmę tradicines jiems įprastas kaukes. Spektaklis baigėsi sujauktos scenos paveikslu. Lygiai taip sujauktas šio menininko gyvenimas. Pasaulinio garso kūrėjui neatsirado finansavimo ir Frankfurto teatre, nors Frankfurtą garsino baletas, o ne opera…

Girdėti, skaityti atsiliepimai apie choreografės ir šokėjos A.Th. De Keersmaeker ekscentriškumą, brutalumą, egocentriškumą kaitino smalsumą pamatyti ją šokančią. "The Place" teatre ji turėjo parodyti savo pirmą kartą sukurtą solo "Once", kaip kritikai sakė, šedevrą. Į sceną išeiti ji vėlavo. Vos įėjusi, nusviedė batus. Gerai, kad ne į žiūrovus. Pagalvojau: "Ji tokia, kaip apie ją kalbama". Po to ji kokias penkias minutes stovėjo ir žiūrėjo į mus, žiūrovus, o mes – į ją. Kad nurimtume, paliktume savo praeitį, dabartį ir ateitį ir nusileistume keliauti į jos pasaulį? Ji padarė viską, kad tai įvyktų. Nors, kita vertus, ji sukūrė įvaizdį, kad puikiai gali apsieiti be žiūrovų. Ji suposi, sukosi, šokinėjo skambant 7-ojo dešimtmečio amerikietės dainininkės Joan Baez dainoms ir vietomis pati dainavo. Paprastus žodžius lydėjo paprasti judesiai. Po truputį ji tapo dalimi to, apie ką šoko ir dainavo, ir įtraukė mane (turbūt ir daugelį žiūrovų) į savąjį pasaulį. Iš jo nebeišėjau. Ir nenorėjau. Supratau, kad vyriška šokėjos figūra, kampuoti judesiai slėpė moterišką trapumą. Per nuogą kūną slenkantys videovaizdai iš JAV pilietinio karo tą tik sustiprino. Pasibaigus monospektakliui supratau, kodėl ji taip nenori bendrauti su žurnalistais, šokio kritikais ir pan. Savo mintis, jausmus, savąjį pasaulį ji geriausiai išreiškia judesiu. Beje, šokio kritikui Donaldui Huterai jos monospektaklis pasirodė žaismingas, labai geras, su stipria idėja.

Monospektaklio "Once" fragmentas G. Uféraso nuotr.

Vienas kviečiamiausių klasikinio ir šiuolaikinio šokio trupių choreografų R. Maliphantas parodė "One Part II" – monospektaklį, kurį jis pats šoko, ir trio "Two Times Three". Šoko jo kiekviena ląstelė, choreografas tiesiog kvėpavo J.S. Bacho muzika, jo šokis virto vientisu, tarsi upės tekėjimas "plaukiančių" judesių visuma. Pritūpimų ir sukinių kaskados sudarė įspūdį, kad jis šoka tarsi beorėje erdvėje. Puikaus apšvietimo dizainerio Michaelio Hullso pastangomis buvo sudarytas beveik filmo įspūdis. Šviesa skaidė šokį į atskirus "kadrus" ir tarytum išlaisvino iš realybės laiko pojūčio. Apskritai jo šokis – švarus, puikiai sustyguotas ir turtingas, viskas skulptūriška, daug judesio, šviesos. Žodžiu, R. Maliphantas – šokio meistras, talentingas kūrėjas. Tai jis patvirtino ir spektakliu "Two Times Three". Jame kiekviena iš trijų šokėjų atrodė įkalinta šviesos sukurtoje dėžėje, kuri kaustė judesius, išgaunamus daugiausia viršutine kūno dalimi. Šio spektaklio kulminacija buvo Miquelio de Jongo ir Michaelio Pomero duetas. Žiūrovai liko be žado.

Amerikiečių šokio kūrėjai, veikiami rugsėjo 11-osios, bando šiuolaikiniu šokiu išreikšti šio įvykio tragizmą. J. Jasperse’as spektaklyje "Giant Empty" nuogų šokėjų duetu išreiškė mintį apie žmonių gyvenimo pažeidžiamumą. Tai nebuvo lengvai suprantamas spektaklis, jame palikta daug erdvės vaizduotei. Jo simbolikai iššifruoti reikia laiko, neužtenka pamatyti vieną sykį. Gal todėl kai kuriuos žiūrovus jis atstūmė.

Rugsėjo 11-ąją taip pat bandė apmąstyti kitas nuolatinis festivalio "Dance Umbrella" dalyvis, JAV choreografas ir šokėjas Stephenas Petronio. Tačiau jo spektaklis "City of Twist" manęs nesujaudino – gal dėl to, kad jame daug melancholiškų elementų, tamsos, lėtas tempas, nors šokėjai puikūs.

Iš daugelio žymių šiuolaikinio šokio kūrėjų teko išgirsti beveik vieningą nuomonę, kad "Dance Umbrella" išlieka patrauklus, nebijo rizikos, kiekvieną kartą jis yra naujas iššūkis. Jame randa vietos ir sena, ir nauja. Kaip vaizdžiai pasakė D. Hutera, Val Bourne šiuo festivaliu "pamaitino" labai daug artistų, suteikė žiūrovams galimybę patikrinti, ar garsūs vardai yra to verti. Jauniems kūrėjams ji padėjo plačiau atverti duris į metaforų ir simbolių pripildytą salę.