Apgaulingos tikrovės kūlvirsčiai

Šį rudenį ekranuose vienas po kito pasirodo amerikietiški filmai apie įvairiausius apgavikus, aferistus, lošėjus ("Misija: vestuvės", "Aferistai", "Itališkas apiplėšimas", "Pokeris"…). Tai suprantama: kine, kaip ir gyvenime, riziką mėgstantys žmonės atrodo įdomesni. Tačiau Ridley Scotto "Apgavikai" ("Matchstick Men", JAV, 2003) išsiskiria iš viso srauto, nors, regis, tiksliai atkartoja daugybę žinomų schemų. Gudriai sumegzta ir iki paskutinių kadrų tik numanoma afera režisieriui nėra svarbiausia. Paradoksas, bet šiame įvykių ir netikėtų siužeto posūkių kupiname filme svarbiausia tampa labai amerikietiška, bet kartu labai psichologiškai tiksli žmogaus atgimimo drama.

Tas žmogus – sukčius virtuozas Rojus, o jį vaidinantis Nicolas Cage’as, aišku, taiko į "Oskarą". Su juo susipažįstame tuo momentu, kai Rojus kartu su partneriu Frenku (Sam Rockwell) sėkmingai "pardavinėja" stebuklingus vandens filtrus ir neegzistuojančius prizus. Gana greit aiškėja, kad Rojus nėra sveikuolis. Jo tobulai švarūs namai išduoda daugybę kompleksų, baimių, fobijų. Režisierius meistriškai rodo vidinę Rojaus būseną, tarsi priversdamas į pasaulį pažvelgti jo akimis. Kiekvienas ant kilimo nukritęs trupinukas yra kliūtis vidinei harmonijai pasiekti, kiekviena dulkelė – taip pat. Kad toji harmonija nebūtų sudrumsta, reikalingi ir tam tikri kasdienybės ritualai, kad ir triskart uždaromos durys.

Rojus kruopščiai švarina jį supančią erdvę, iliustruodamas vieną seniausių froidistinių teorijų, esą sąžinės graužatį patiriantys žmonės yra perdėtai švarūs ir tvarkingi. Gal taip yra iš tikrųjų, tačiau "Apgavikų" kūrėjai eina dar toliau. Pasitelkdami iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales, frazes ar jų nuotrupas, jie rekonstruoja ir padaro matomą Rojaus vidų. Sėkmingai veikiantis apgavikas netikėtai įgyja bepročio, o kartu ir tragiško herojaus lygmenį.

Tačiau tuo herojaus (o kartu ir apgaulingai "komerciško" siužeto) dekonstrukcija nesibaigia. Nauja vidinio veiksmo spiralė prasideda tada, kai Rojus kreipiasi į psichoanalitiką (Bruce Altman), o šis jam pataria susirasti dukterį, apie kurios egzistavimą Rojus tik nujaučia. Taip vieną nykią vasaros dieną Rojus sutinka įžūlią keturiolikmetę paauglę Andželą (iš "Baltosios orchidėjos" jau pažįstama Alison Lohman). Nuolat besikeičiantys jų santykiai ir užima didžiąją filmo dalį. Iš pradžių netvarkinga mergaitė erzina Rojų, paskui jam pradeda busti tėviški jausmai, kuriuos dar labiau provokuoja netikėtai dramatiškai pasibaigusi eilinė afera. Rojaus ir Andželos suartėjimas, atsivėrimas ir bandymas pabėgti iš visiškos vienatvės neįtikėtinai tikslūs. Filmo kūrėjai išvengia patoso, nes tai perteikiama psichologiškai ir buitiškai pateisintu elgesiu: tai, kas vyksta Rojaus viduje, atskleidžia ir valgio gaminimas, ir senų plokštelių klausymasis, ir net pirmosios sukčių meno pamokos, kurias Rojus duoda Andželai. Ne veltui ankstyvoje jaunystėje Scottas stažavosi pas dokumentinio cinema direct kūrėjus Richardą Leacocką ir D.A. Pennebakerį.

Trečią kūlvirstį filmas padaro, kai, regis, istorija jau visai išsemta. Tada ir prasideda Rojaus atgimimo kančios. Tačiau apie jas nepasakysiu nė žodžio, nes antraip nebus prasmės laukti "Apgavikų" atomazgos, kuri yra ne puošmena, o logiška filmo struktūros seka. Tačiau tai, kas atsitinka Rojui, galima pavadinti tikru atgimimu per kančią ir apsivalymą. Pasirodo, šių dienų kinas tai gali parodyti, kad ir versdamasis per galvą.

Ridley Scotto gerbėjams "Apgavikai" taip pat turėtų atrodyti netikėti. Po komerciškų pastarųjų metų filmų "Hanibalas" ir "Juodojo vanago žūtis", kostiuminio "1492. Rojaus užkariavimas", režisierius tarsi grįžta į "Telmos ir Luizos" stichiją ir kasdienybės paradoksus.

Aišku, apgavikai yra įdomesni už "normalius" žmones. Regis, taip tvirtino Ericas Garcia, kurio knyga ir tapo filmo pagrindu. Tačiau iš tos ekraninių apgavikų gausybės, ko gero, galima pasidaryti gana liūdną išvadą – gal "normali" tikrovė su savo kasdieniškais ritualais paprasčiausiai nebekelia pasitikėjimo?