Žemiškai tvirta laikysena

"Šv. Pranciškaus angelas". 1995 m.

Pirmiausia į akis krinta nuginkluojantis Ksenijos Jaroševaitės skulptūrinių būtybių paprastumas - jų taikus ir apvalainas būvis, žemiškai tvirta laikysena ir aukštyn (čia jau derėtų pasakyti - tiek fiziškai, tiek metafiziškai) besitiesiančios galvutės. Tačiau bene rimčiausia ypatybė, nulėmusi mano rašinio eigą, yra šių nedidelių padariūkščių, kuriuos iš pažiūros savo svoriu ir masteliu gerokai sukrėstų netyčia ant jų užkritusi bet kuri kita lietuviškosios skulptūros mokyklos forma, vidinė energija ir stiprybė, sietina su individualiu ir organišku pasipriešinimu griaunančioms aplinkos galioms. Tiesą sakant, jei nebūtų aišku, kad jų autorystė priklauso Jaroševaitei, galėtum pamanyti, kad jos tarsi savaime susiformavo mitologiniais laikais, veikiamos gamtos bei aukštesnių galių, paskiau išsibarstė po įvairias vietas, bet kartkartėmis kas nors atranda vieną iš jų ir parsineša į namus it paslaptingos energijos bei žinojimo pripildytą objektą, kaip kad renkami keisti akmenys, saugomos sudžiovintos gėlės ir žolės.

Jaroševaitės dirbiniai tarsi be jokių pastangų sukuria aplink save specifinį, sakytum, žemiškai sakralų ar sakraliai žemišką patirties lauką, grindžiamą individualia, tačiau netikėtai universalia ir autentiška ikonografija; skulptūrose paradoksaliai, bet nekomplikuotai dera kasdienybė ir istorija, buitis ir būtis, taikomoji ir vaizduojamoji funkcija.

Pirmiausia jos yra artimos namams, visam tam, kas tradiciškai siejama su šia uždara, globiančia, moteriška gyvybinės smulkmės sfera. Skulptūriukės aplipusios žemiškomis, faktūrinėmis, tekstūrinėmis, labai konkrečiomis detalėmis, kaip kad to miego norinčio žmogučio figūra, mėšlungiškai spaudžianti ne svyrančią galvutę, bet fatališkai ją pakeitusią pagalvėlę; veidukai apdovanoti kruopščiai išlipdytomis kiekvienam skirtingomis stambiomis, nuknebusiomis, kumpomis ar bukomis nosytėmis, mažučiais smulkiai išraižytais plaukučiais ir kitomis individualiomis detalėmis, susiejančiomis jas su rankų darbo tradicija. Na, o dailiu bronziniu apskrudimu ir kūnelių putnumu skulptūriniai Jaroševaitės tvariniai primena duonos kepalus - ne tiek kasdienius, kiek ypatingus, šventinius. Kai kurie panašūs į gyvūnų formos meduolius. Kai kurios jos figūrėlės savo povyza kartais primena apkūnaus, simpatingo lokio stovėseną, jau neminint to, kad Jaroševaitė yra pagaminusi katiną, arklį, triušį.

Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų ekspozicijos fragmentas

Kalbant apie buities ir būties mišinį, siūlyčiau atkreipti dėmesį į Jaroševaitės skulptūrų kūdikiškumą, jų vaikiškas, dar nenusmailėjusias ir nepaliegusias formas, jų mažas neišryškėjusias lyčiukes. Kita vertus, jos turi abstraktaus panašumo su stilizuota žmonijos vaikyste: plačios ir stambios galvutės, egzotiški bruožai, archajiškos formos primena mažus įdegusius pirmykščių salų gyventojus ar bent jau kelia šiokių tokių minčių apie tam tikrus skulptūrinius artefaktus - lyg veneras, lyg patenkintus dievukus. Grįžtant prie pirmesnio mano įsivaizdavimo, kad Jaroševaitės skulptūros būtų galėjusios susiformuoti pačios, galima pakeisti jį kitu, tarti, jog jas galėjo suformuoti nežinomos mitologinės tautos. Tokioje šviesoje kitaip matyti ir skulptūrėlių veiksmai. Jie reiškia nebe padriką kasdienybę, bet veikiau jos atsikartojimus bei ritualus, o buitinė jų prigimtis - tam tikrą buvimo būdą pasaulyje. Nors nesinorėtų pernelyg asocijuoti (Jaroševaitė pakankamai unikali bet kokiame meniniame kontekste ir diskurse) - tam tikru aspektu jos skulptūrų būtiškumas galėtų būti lyginamas su abakaniškuoju Abakanowicz abakanų būtiškumu.

Negalima nepaminėti, kad Jaroševaitė į savuosius kūrinius įlipdo dar ir krikščioniškąją patirtį bei reiškinių interpretaciją - skulptūrėlių postamentuose įrašomos psalmių ištraukos, veikėjams suteikiami šventųjų vardai, vizualiai reaktualizuojant bei atgaivinant po knygų, tekstų ir kultūros apnašų sluoksniu prigesusią jų reikšmę. Nors etinė skulptūros dimensija atrodo pakankamai slidi meno institucija, o diskusijos su ja gana rizikingos, Jaroševaitės padariūkščiai savo naiviu ir pirmykščiu dorumu džiugina lygiai taip pat, kaip nedogmatišku paviršiumi ir kitais estetiniais bei jusliniais malonumais.

Ir taikomosios, ir vaizduojamosios Jaroševaitės skulptūros beveik visuomet stovi, stovi pačios (nelabai klūpo, nelabai sėdi ir nelabai gulinėja), stovi kur nors. Jos tinka puošti interjerus, kai kurios aptiko vietą bažnytinėse erdvėse, pavyzdžiui, skulptūrėlė, įsitaisiusi Vilniaus Bernardinų šventovėje. Tačiau jos taip pat gerai atrodo ir pačios savaime - pavyzdžiui, pastatytos ant stalo namų erdvėje, neatskirtoje nei menama rimties linija, nei tvorele, nei signalizacija (tą mačiau, kai panorusi apžiūrėti jas "iš natūros" buvau vežiojama iš vienų namų į kitus), tinkamos retkarčiais užmesti akį į jų nesudėtingą grožį, taip pat prislėgti netvarkingą popierių šūsnį, nesibijant, kad toks elgesys bus palaikytas nelabai pagarbiu.

"Švč. Mergelė Marija - Dangaus Karalienė". 1992 m.

Jaroševaitės skulptūros yra peržengusios įprastos mąstymo apie meną tradicijos ribas ir brėžia savąją specifinę meninę liniją. Jos beveik nepastebimai žargsto tarp meno ir gyvenimo ribų, judėdamos lanksčia trajektorija, antra vertus, niekuomet ir niekur nepalikdamos savosios tapatybės. Galbūt dėl šio griežtoko individualizmo Jaroševaitės skulptūros reiškiasi ne kaip analizuotinas objektas, bet kaip apibendrinta duotis, nesekanti jokio naratyvo, nesireiškianti nei linijiniu, nei paraleliu būdu ar laiku. Taip pat reikia pasakyti, jog ši savybė kur kas geriau dera su pasąmonės, o ne spekuliatyvios teorijos sfera, patirties, o ne interpretacijos erdve, mat nors pastaroji visuomet įmanoma, į skulptūrines duotybes kur kas geriau eiti atviromis juslėmis.

Rašydama susidūriau su dar vienu paradoksu - norint pajusti Jaroševaitės skulptūras reikia jas ne tik matyt, bet ir liesti, čiuopti, pirštais suvokti jų formą ir medžiagiškumą, kadangi jos yra ne tik meno, interpretacijos bei žiūrėjimo objektas, bet taip pat apimtis, patirtis ir daiktas per se. Toks suvienytas - regimasis, taktilinis ir asociatyvusis - Jaroševaitės daiktų patyrimas yra džiugus. Skulptūrėlės išsibarsčiusios po įvairias vietas, jos savarankiškai kovoja dėl savo būvio. Iš pažiūros joms puikiai sekasi, o tvirtos jų kojūkštės ir toliau ryžtingai remiasi žemėn.