Antanas Rekašius

Antanas Rekašius

Kai mirtis padeda tašką ir žmogaus gyvenimas lyg muzikos kūrinys įgauna užbaigtą formą, pradedi suprasi tai, ko dar vakar nebūtum galėjęs įtarti. Ir Antanas Rekašiaus, savo gyvenimo kompozitorius, pats padėdamas jo visumai paskutinį tašką, pasakė daugiau, nei anądien buvome supratę grodami, klausydamiesi ir žavėdamiesi jo muzika.

Antanas Rekašius buvo neeilinė asmenybė. Kai jis gimė, per apsirikimą su skudurais buvo išmestas laukan, vos išgyveno ir, matyt, tas pirmas baisus gyvenimo stresas įspaudė į jo asmenybę nepaprastą gyvenimo geismą ir kartu atvirą ir bravūrišką ribos tarp mirties ir gyvybės suvokimą. Jis buvo labai stiprus ir kartu sunkiai suvokiamas žmogus. Viena vertus, gyveno atvirą, viešą, efektingą gyvenimą, kita vertus, jo asmenybė grimzdo kažkokioje nesuvokiamoje paslaptyje. Jis buvo ir atviras, ir nepaprastai paslaptingas, kaip ir jo salonas namuose, visuomet skendęs prieblandoje, amžinai uždangstytais langais su moderniausia tam metui garso įrašymo ir atkūrimo aparatūra, iš kurios nuolatos sklido egzotiški jo muzikos garsai. Tik po daugelio bendravimo su Antanu Rekašiumi metų sužinojau apie jo astrologinius sugebėjimus, jo mąstymą apie anapusinį pasaulį. Jis buvo keistai daugiaveidis žmogus: nesulaikomas temperamentas ir pragmatizmas, šaltas protas ir ekstrasensinis tikėjimas antgamtinėmis galiomis. Jis buvo nepaprastai aistringas, ir viena jo aistrų buvo muzika. Bet ne ta muzika, kurią tuo metu įsivaizdavo klausytojai ir meno funkcionieriai. Muzika kaip iššūkis, provokacija, tyčinis žaidimas banalybėmis ir nuolatinis apsimetinėjimas. Muzika kaip kaukė, kaip commedia della arte veikėjas. Tai buvo absoliučiai tikslus anos apgaulingos ir melagingos tikrovės paveikslas. Antanas Rekašius su savo aleatoriniu stiliumi buvo bene didžiausias lietuviškas iššūkis visai socrealizmo estetikai. Jis nuolatos visam oficialiam menui rodė liežuvį, kaip tie choristai, kurie jo vieno kūrinio gale publikai nusišypsojo blizgančiais auksiniais dantimis - sovietiniu gero gyvenimo simboliu. Esu grojęs ne vieną Rekašiaus premjerą ir niekada neužmiršiu, kaip mes kartu su kompozitoriumi šifruodavome jo neįprastus muzikinius ženklus - strėliukes, brūkšnelius ir kirminėlius. Jis neaiškino, kaip reikia atlikti, - jis kūrė. Repeticija buvo tarsi performansas, improvizacija. Kūrybos aistra. Gal todėl Antanas Rekašius buvo didžiausias lietuviško baleto kūrėjas.Vaizdas, judesys, personažai, išaugantys iš nepaprastų dinaminių judesių, charakteringų faktūrų mirgėjimo ir nuolatinio muzikinio žaismo.

Rekašius buvo nuolatos abejojantis savo kūryba kompozitorius. Jis geidė pripažinimo ir kartu nepasitikėjo tuo, ką sukūrė. Jis buvo nuolatos nepatenkintas, vis taisė savo kompozicijas, kartais jas iš naujo perkurdamas, tarsi ieškodamas jose pats sau savo vertės ir idėjų patvirtinimo. Man teko ne vieną kartą patirti Antano Rekašiaus kūrinių poveikį klausytojui, teko pirmą kartą jį pristatyti Amerikoje, skaityti daugelį atsiliepimų apie jo muziką užsienio spaudoje. Nepaprastas pasisekimas. Jo Trečiasis kvartetas, buvęs nuolatiniame Vilniaus kvarteto repertuare, kaip užprogramuotas sukeldavo tikrą publikos audrą, juoką, ovacijas. Ko gero, tai buvo ryškiausia reakcija, kurią patyriau grodamas lietuvišką muziką.

O dabar Antano Rekašiaus nebėra. Nebėra, nors, tiesą sakant, jis nuo mūsų traukėsi ištisus penkerius metus, traukėsi į savo vidų, į savo paslaptį, į savo nepasitikėjimą, neatlaikydamas besikeičiančio laiko, sąlygų ir abejingumo. Naujam iššūkiui, naujai kovai jis, matyt, nebesurado vidinių argumentų, todėl taip gaila, taip skaudu. Ak, kodėl jis nenorėjo savo paskutiniojo koncerto! Ak, kad kas nors galėtų jam dar paaiškinti, kokį nuostabų, ryškų, spalvingą pasaulį sukūrė, kad žinotų, jog niekad niekas negalės jo išbraukti iš lietuviškos muzikos. Antanas Rekašius nebijojo mirties, jis buvo iki galo vyriškas, stiprus, tokį jį ir užklos Lietuvos smėlis, bet jo muzikai niekada nebus pasakyta sudie.

Donatas Katkus