Vidinių ertmių trauka

Algimantas Jonas Kuras. "Situacija N. teritorijoje". 1990 m.

Algimantą Kurą galima būtų apkaltinti monotonija, nykuma, pilkuma ir kitais kiek erzinančiais lietuvių tapybos ir apskritai mentaliteto bruožais. Galima būtų net sieti jo kūrybą su piktybiškomis "liūdesio dainomis", kurios tėra saldžiaspalvių saloninių paveikslų išvirkščioji pusė. Galima būtų, bet vien tapybinės iškalbos minimalumas įkvėpia neskubėti. Be to, paroda pakankamai didelė, kad pastebėtum kažkokią menininko maniją, tęstinę asmeninio mentaliteto sklaidą, kuri pranoksta "sekimą tradicija depresuoti arba sukelti depresiją".

Nepasiginčysi, spalvų dermės subtilios ir klasiškos beveik visuose darbuose, potėpiai skanūs ir patikrinti, kompozicijos gudrios. Tai formalaus profesionalumo sluoksnis. O apie dailininko leitmotyvų - išmestų, sunaudotų daiktų - reikšmių gylį kalbėta ir kalbėta. Tačiau, mano galva, Kurui labiausiai rūpi tapomų daiktų vidinės ertmės. Ypač vamzdžių. Vamzdžiai, vielos, turėklai, karkasai, lovų galai, metalo liekanos tęsiasi iš vieno paveikslo į kitą, dalis jų visuomet lieka nematoma ir nepažinta. Tapymas dailininkui - lyg sėlinimas, budėjimas prie vamzdžio burnos, kurios gilumoje kažkas tarpsta, cirkuliuoja, juda, migruoja arba tykiai tupi ir provokuoja. Pailga ertmė su pranykstančiu antruoju (arba daugiau) išėjimu savo žiojėjimu nulemia laukimo atmosferą. Ir taip kiekviename paveiksle: regis tuoj tuoj kažkas išlįs ar iškris, bus išstumtas ar įkištas. Murziną koloritą irgi priskirčiau prie vamzdžio vidinės pusės ilgesio simptomų.

Kurui labiausiai rūpi nutapyti tą beveik nematomą, mažytę tuštumą, kuri yra visuose daiktuose. Slepiamą kūno (fizikinio platumo terminas) alkį, kurį pasyviai provokuoja bet koks tuštumas. Šio, ko gero, nesąmoningo dailininko elgesio (desperatiško bandymo prisikasti prie vidaus ertmių) paveiksluose apie vamzdžius ir kitas metalo atliekas akivaizdžiu paaiškinimu laikau 1983 metų darbą "Vienatvė". "Vamzdinius" darbus pavadinčiau simptomais, o "Vienatvė"- stiprus aistros tuštumai proveržis. Žmogaus siluetas prie stalo su ištrintu vidumi yra ne kas kita, kaip neaiški skylė, tuštuma, tiksliausiai reiktų sakyti - ištrintis. Tuštuma kažko viduje, ne šiaip kokia tuščia padangė, ji turi odą (ribas), kuri liečiasi su ją apimančiu kūnu. Ertmė gali byloti praradimą arba pranašystę ateinančio, arba judėjimo kontrolės punktą, arba viską tuo pat metu. Paveiksle žmogus visas (išskyrus ploną kontūrą) tapo tuštuma ir primena balioną, tačiau ši tuštuma ne visiškai vaiski, joje esti trynimo likučių. Nuo jų dar liūdniau, nes tampa aiškus praradimo naratyvas.

Ir vis dėlto Kuro paveikslai viltingi, ne tik dėl skylėmis implantuojamo laukimo, bet ir dėl pastangų labai atsargiai judėti prie tuštumos, kuri yra potenciali atsiradimo vieta. Minimalistas gali visa drobę skirti vien tuštumai, o Kuras fundamentalių "išėjimų" ieško delikačiai, kukliai, taip, kad ne visi suprastų, kad ir pats nelabai pastebėtų.