Kino mitų žavesys neblėsta

"Bekraštės prerijos"

Senas naujas vesternas

Kevinas Costneris režisūroje debiutavo įsimintinai: filmas "Šokantis su vilkais" tiksliai atliepė "politiškai korektiškos epochos" mados reikalavimus ir 1990-aisiais pelnė ne vieną "Oskarą". Po ilgokos pertraukos aktorius vėl sugrįžo į filmavimo aikštelę kaip režisierius. Šį savaitgalį ekranuose pasirodo jo filmas "Bekraštės prerijos" ("Open range", JAV, 2003) - ilgas (138 min.) nostalgiškas vesternas, nukeliantis į 1880 metus kažkur laukiniuose Vakaruose.

Kaip ir dera pabrėžtinai epiškam reginiui, filmo veiksmas rutuliojasi lėtai, režisierius ir operatorius Jamesas Muro leidžia grožėtis laukinės gamtos, arklių vaizdais (beje, kartais jie primena "Marlboro" reklamą), įsigilinti į naujųjų žemių užkariautojų bei mažo miestelio gyventojų buities detales. Nusprendę čia įsikurti Spermanas (Robert Duvall) ir Vaitas (Kevin Costner) bei jų žmonės gana greitai patiria, kad jų niekas nelaukė. Siautėja ne tik persikėlėlius žudantys plėšikai, bet ir miestelio šerifo žmonės. Miestelis apimtas baimės. Po to, kai žūsta ir sunkiai sužeidžiami jų draugai, Spermanas ir Čarlis Vaitas nusprendžia užkirsti blogiui kelią. Rengdamasis nelygiam mūšiui su banditais, Čarlis dar spėja įsimylėti miestelio gydytojo seserį Sju (Annette Bening)...

Taigi siužetas paprastas, nenutolstantis nuo klasikinio vesterno kanonų, juolab kad "Bekraštės prerijos" - ne tik ekranizacija, bet ir perdirbinys: 6-ojo dešimtmečio pradžios filme Spermaną ir Vaitą vaidino Walteris Brennanas ir legendinis Johnas Wayne’as.

Pastaraisiais metais Holivudas minta beveik išvien perdirbiniais, todėl nekyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent šis ar koks nors kitas filmas. Klausimas greičiau susijęs su vesterno prigimtimi, nes, kaip visi žino, šis žanras - ne tik pats amerikietiškiausias, bet ir arčiausiai mitologijos. Rinkdamasis vesterną ir Wayne’o šešėlį, Costneris, be abejo, privalėjo sau suformuluoti ne vieną klausimą.

Costneris akivaizdžiai grįžta prie žanro ištakų, todėl tiek daug vietos skiriama aprašinėjimui, herojų ir veiksmo vietos įvardijimui. Iš čia tie elegiški peizažai, mūsų akyse augantis medinis miestelis ir laikotarpiui būdingi interjerai, metų laikų kaitos fiksavimas. Iš čia neskubus pagrindinių herojų atsivėrimas, jie priartėja po truputį, atskleisdami vis dramatiškesnius savo praeities išgyvenimus. Costneris - pirmiausia aktorius, todėl jis mėgsta išraiškingus ir neskubius stambius planus.

Vesternas - kaip liaudies kūryba. Stereotipai ir mitologija čia neatskiriami. Priešingai nei 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečių antivesternų kūrėjai, režisierius nesistengia nustebinti kokiu nors netikėtu siužeto posūkiu ar herojais persivertėliais. Atvirkščiai, atsivertimas jau įvyko praeityje, dabar Spermanas tik konstatuoja kadaise buvęs garsus nusikaltėlis. Netikėtumų ir negali būti, nes Costneris stengiasi kuo tiksliau imituoti ne tik senojo vesterno dvasią, bet ir kino kalbą. Šiuolaikiškesni rakursai ar montažiniai "kirčiai" reti, jų daugiau tik kulminacijos scenoje, kai Vaitas metodiškai susidoroja su nusikaltėliais, banditais, žudikais, žodžiu, visu pasaulio blogiu. Vesterno tikslas visada buvo moralinė harmonija.

Sunaikindami miestelį niokiojusius banditus, Vaitas ir Spermanas tarsi teigia jo pasyviesiems gyventojams, kad negalima savo noru atverti kelio blogiui ar stengtis jo paprasčiausiai nepastebėti. Su juo reikia kautis. Tokie yra amžini dėsniai. Jie galioja net laukiniuose Vakaruose.

Senamadiška (tačiau tai nereiškia, kad neaktuali) "Bekraščių prerijų" ištarmė atitinka jo vaizdinį sprendimą. Išraiškingi stambūs planai, nuotaiką kuriantys peizažai, atmosferą dar labiau pabrėžianti jausminga Michaelo Kameno muzika, neskubus epinis pasakojimas ir aiški moralinė pozicija kelioms valandoms sugrąžina į šių dienų kine retą pasaulį. Tai nereiškia, kad filmas yra išskirtinis. Pirmoji jo pusė galėjo būti ir trumpesnė, dinamiškesnė, Vaito ir Sju suartėjimo istorija - ne tokia banali, pabaiga - ne tokia laiminga, tačiau tai greičiau bus priekaištai tradicijai, su kuria Costneris ir nesistengia rungtis. Tačiau sutikite, kad postmodernistinių bulvarinių mišinių laikais sumišusiems žiūrovams kartais verta priminti apie grynuosius žanrus.

Dar kartą išgelbėtas pasaulis

Postmodernizmas padarė didžiulę paslaugą pramoginiam Rytų kinui. Iš fantastiškų, fejeriškų ir kartu naivių Honkongo "kovų" filmų išaugo visiškai nauja estetika, susiejusi egzotiką, vizualinę kaligrafiją ir kiekvienam prieinamą pasakos filosofiją. Matėme ją triumfuojant Johno Woo filmuose, Zhang Yimou "Bevardyje", Ang Lee "Sėlinančiame tigre, tūnančiame drakone". Pastarojo operatorius Peteris Pau persikvalifikavo į režisierius ir sukūrė filmą "Paslėptas lobis" ("Tian Mai Chuaqi" / "The Touch", Honkongas, Kinija, Taivanas, 2002). Pirmiausia tai žvaigždės Michelle Yeoh filmas. Visas veiksmas sukasi aplink jos vaidinamą akrobatę Jin, paveldėjusią senas tradicijas.

Jin tėvas visą gyvenimą ieškojo rakto į Tibeto vienuolio paslaptį, saugomą dykumoje. Tas raktas turi materialų pavidalą - keraminę širdį, kuri vieną dieną atsiduria blogojo Karlo (Richard Roxburg) rankose. Jam relikviją pavogė netikras Jin brolis Erikas (Ben Chaplin) - geros širdies vagis ir pramuštgalvis. Jin siekia sugrąžinti relikviją, Karlas - ja pasinaudoti ir tapti nemirtingas. Todėl kova tarp jų neišvengiama.

Filmo esmė - net ne siužetas, o patys įvairiausi triukai, nuotykiai ir kovų epizodai.

Filmas ne iš brangiausių, bet jis leidžia dar kartą įsitikinti, kad ne kompiuterinių efektų brangumas lemia filmo patrauklumą. Šalia kokios nors Laros Kroft ar Čarlio angelų nuotykių "Paslėptas lobis" atrodo senamadiškai naivus ir pigus, tačiau būtent tuo jis ir žavus. Michelle Yeoh, filmo stilius, pasakiška intonacija bei humoras susieja jį su ankstyvaisiais Stanley Tongo filmais, kurių žvaigždės buvo Yeoh, Maggie Cheung, Anita Mui - tada tik Azijos garsenybės, dar netapusios nei Bondo merginomis, nei rafinuoto meilės laukimo simboliais. Filmai, kuriuose jos vaidino fantastiškas skraidančias kovotojas, tada, postmodernizmo priešaušryje, buvo tik kelių vėliau garsenybėmis tapusių sinefilų susižavėjimo objektas. Dabar jie rodomi net Lietuvos televizijų. Tie filmai buvo pačiais giliausiais ryšiais susiję su meljesiška kino prigimtimi - tai buvo grynas reginys, naivus, bet kartu ir nepretenzingas. To, deja, nepasakysi apie "Bevardį" ar kitus panašius filmus, skirtus Vakarų vartotojams. Tačiau ir "Paslėptas lobis" neišvengė duoklės egzotika besimėgaujantiems vakariečiams - lobis, kurį suranda Jin ir Erikas, turi būti sugrąžintas į Tibeto šventovę, o filmo finalas nukelia į visomis vaivorykštės spalvomis švytinčią Lhasą.

Živilė Pipinytė

Gelbėtoja Lara Kroft

Pamelai Anderson laikas į užtarnautą poilsį. Kalbu ne apie aktorę (tokių sugebėjimų ji tarsi ir nedemonstruoja), bet apie didžiakrūtės seksualios blondinės ikoną - populiarų paveikslėlį, kuriuo savo kabinas dabina tolimųjų reisų vairuotojai. Sidabriniu naro kostiumu vilkinti Lara Kroft ne tik daugiau žada, bet ir daugiau gali - vandenyje, ore, žemėje ir po žeme. Ir seksualumą ji demonstruoja ne (atsi)duodama, bet nepasiduodama. "Iš škoto tikėjausi daugiau", - pareiškia ji kelionės draugui. "Aš nieko nesitikiu iš anglės", - atkerta šis. "Na ir gerai, nes nieko negausi."

Režisieriaus Jano de Bonto filme "Kapų plėšikė Lara Kroft: gyvybės lopšys" ("Lara Croft Tomb Raider: The Cradle of Life", JAV, Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija, 2003) galite kiek širdis geidžia gėrėtis tobulomis Angelinos Jolie formomis, plastiškais judesiais ir aistringais žvilgsniais - bet nelaukit jokio sekso. Melodramų herojės visada renkasi vyrą (nes vyras atstoja visą pasaulį), o superherojė Lara nedvejodama renkasi pasaulį. Ir kol hormonų audros nesujaukė kompiuterinių Laros smegenų, Žemei pavojus negresia.

Angelina Jolie ne kartą įrodė, kad yra gera aktorė - užtenka prisiminti jos suvaidintą ekscentrikę filme "Mergina su trūkumais" ("Oskaras" už antraplanį moters vaidmenį) arba tragiško likimo manekenę Džiją. Kažin ar palyginimą su Pamela ji suvoktų kaip komplimentą. Tai kodėl gabi aktorė sutinka vaidinti kompiuterinio žaidimo personažą? Gal todėl, kad Kalifornijos gubernatoriumi išrinkto Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius turėtų iš ko pasimokyti moteriškų gudrybių? Arba karingoji princesė Ksena nesijaustų tokia vieniša? O gal suviliojo pasaulio gelbėtojų klubo privilegijos (žr."Ekstraordinarių džentelmenų lyga")?

Visi žino, kad pasaulio likimas - Holivudo prodiuserių rankose. O jie pasirūpins, kad kiekvienas gelbėtojas turėtų savo misiją. Terminatorius gelbsti žmones nuo mašinų, "Matricos" Neo - nuo virtualių košmarų. Laros misija - sutaikyti praeitį ir ateitį, gentinę bendruomenę ir civilizaciją. Kitaip tariant, senuosius žmonijos mitus apvilkti kompiuterinio žaidimo drabužėliais. Todėl veiksmas prasideda Graikijoje ("kultūros lopšys") ir baigiasi Afrikoje ("gyvybės lopšys"). O nenugalimoji Lara skrieja per žemynus ir vandenynus aukštai iškelta krūtine - it skaitmeninė pergalės deivės Nikės alegorija. Žinoma, ji suras Pandoros skrynią, bet ne tam, kad mums parodytų - kad jos neatvėrusi išsaugotų pragaištingą paslaptį. Žiaurus smūgis vartotojui-teroristui.

Nieko bendra neturinčiųjų bendrija

Larai Kroft užtenka poros sumanių vyrukų prie kompiuterio ir raumeningo palydovo šalia (neskaitant ginklų, malūnsparnių ir parašiutų), o Stepheno Norringtono "Ekstaordinarių džentelmenų lygai" ("The League of Extraordinary Gentlemen", JAV, Vokietija, Čekija, Didžioji Britanija, 2003) žmonių pasaulio negana. Reikia dar literatūros aukso fondo ir lietuvių kalbos "pirtelės" - juk tardamas "išskirtinių džentelmenų" gali liežuvį nusilaužt. Gimtasis "extraordinary" - daug aiškesnis ir ausiai malonesnis. Ir kalbos padargai neužsikerta.

Kokteilių darymas - irgi menas. Neužtenka surinkti garsiausius knygų bei filmų personažus ir sumetus į puodą (atsiprašau, povandeninį kapitono Nemo laivą) smarkiai suplakti. Kita vertus, netikėtumo principas kuo puikiausiai pasiteisina rinkimuose - tai gal ir filmą ištemps?

Nežinau, ar labai džiūgaus kino salėje jaunimėlis, literatūros kūrinius žinantis (arba nežinantis) tik iš ekrano. Žilstelėjusiems jaunuoliams perskaitytų knygų pamušalas suteiks daugiau atpažinimo džiaugsmo (ir nusivylimo - lyginant skurdoką scenarijų su bet kuriuo iš panaudotų romanų). Įdomiausia turbūt bus vaikams ir visokių sociologinių bei antropologinių tyrimų mėgėjams. Pastarieji galės linksmai stebėti, kokiais principais formuojama ir kaip veikia ypatingų šaunuolių draugija. Man ji pasirodė panaši į agitbrigadišką politinio korektiškumo parodiją. "Neįgalusis" daktaras Džekilas ir ponas Haidas, "indas" kapitonas Nemo, "gėjus" Dorianas Grėjus, "paprastas vaikinas" amerikietis, "labiau patyręs" (garbaus amžiaus) Seanas Connery ir (negirdėtas įžūlumas!) gražuolė iš paslaptingos Rumunijos pilies - lygių galimybių politikos rezultatas. Džiūgaukit, feministės! Tiesa, ji vampyrė… Bet kaip kitaip pateksi į vyrų lygą, jei ne siurbdama jų kraują?

Jau pamiršau, ką nuo ko jie gelbėjo, - svarbiausia, kad Venecija nepaskendo. O jei jaučiatės išskirtinis - ateikite į Lygos susirinkimą "Coca-Cola Plazoje". Vienam iš herojų iškeliavus į "amžinosios medžioklės plotus", būrelyje atsirado laisva vieta.

Simonas Ližė