Sližio personažai Kvašio miške

Vaidotas Kvašys. Parodos "Medžioklė" plakatas

Vaidotas Kvašys šį rudenį mus kviečia į "Medžioklę" - t.y. į parodą "Rojaus kalno" galerijoje. Tiesą sakant, nežinau, kada Lietuvoje prasideda medžioklės sezonas ir kada mūsų garbieji valdžios vyrai iš tikrųjų medžioja. Pasižiūrėjus V. Kvašio ciklą atrodo, kad visąlaik…

Paroda neįprasta: pamatysime ir septynis tapytojo Raimundo Sližio 9-ojo dešimtmečio grafikos darbus, ir Sližio personažų nuotykius V. Kvašio sukurtų scenovaizdžių ir dramaturgijos fone, t.y. jo naujose graviūrose. Dviejų stiprių dailininkų kūrybinis aljansas paneigia lietuvių menininkams įprastą uždarumą, individualizmą ir pavydą. Tiesa, vienas iš jų (R. Sližys) yra pasyvus dalyvis - tereikėjo jo sutikimo atspausti, eksponuoti darbus ir… panaudoti personažus savo tikslams. Bet užtat aktyviai veikia jo sukurti mitologizuoti herojai: "infantilūs, nesubrendę ir nesuaugę, bet taip pat ir ne tikri vaikai… delirium tremens - alkoholinio kliedesio, baltosios karštinės vaizdinių pagimdyti monstrai" (R. Ščerbavičiūtė). Štai šituos tarsi nežmones V. Kvašys pasirenka pagrindiniais "Medžioklės" ciklo veikėjais. Bendrauja ne menininkai, o sąveikauja jų meniniai pasaulėvaizdžiai, stiliai; intriguojančiai panaudojami ir kartu laužomi susikurti jų kūrybos stereotipai. Atsiranda netikėta estetikos ir antiestetikos sankirta, naujos prasmės, ironijos ir rimtumo, nevilties ir tikėjimo antitezė. R. Sližys savo personažus estetizuoja, o V. Kvašys juos įjungia į eklektišką ir grožiui mažai besiangažuojantį naratyvą.

Išryškindama vieną iš V. Kvašio "Medžioklės" principų - citatų panaudojimą - pacituosiu ir aš: "Interpretacijų kūrimas yra panašus į pasakojimus, kurie paplitę gentinėse bendruomenėse Afrikoje bei Azijoje kaip naratyvi priemonė, apimanti terapines, mokomąsias, istorines-chronologines, estetines funkcijas. Pasakojimams būdinga tai, kad jie susideda iš to, kas jau ne kartą buvo pasakyta, ir iš to, kas dar niekad nebuvo pasakyta. Tuose pasakojimuose nėra prasmės ieškoti faktinės tiesos, nes ji slypi ne faktuose, bet esmėje. Pasakojime yra labai svarbus abipusis ryšys tarp pasakotojo ir klausytojo. (… ) Pasakodami ir klausydami pasakojimų mes atrandame ne tik vienas kitą, bet ir save. Pasakoti ir klausytis galima dviem būdais: apie ką ir dėl ko" (A. Novickas). Jei teisingai supratau, šios mintys irgi yra perpasakojimas apie pasakojimą. Taip mes atrandame ir bendraminčius, ir savo identiteto kultūrinius "papildinius". Toks laisvas naršymas po svetimas teritorijas būdingas ir V. Kvašiui. Aišku, ne tik jam, visiems mums, šio laikmečio kūdikiams, taip pat. Žiūrint šią parodą, įdomi ir ši "svetimų teritorijų" plotmė, ir tai, "kas dar niekad nebuvo pasakyta".

Žmonės mėgsta klausytis istorijų, ypač apie svetimus gyvenimus, kitų ydas ir nuodėmes, juos intriguoja atskleistos paslaptys, kitų padaryti nusikaltimai ir žiaurumai, ir ypač jų pačių kasdienio gyvenimo "konstruktorių", t.y. valdžios, kritika. Žmonėms patinka vartoti žiniasklaidos ir meno patiekiamus "greito maisto produktus". V. Kvašio kūriniai iš pirmo žvilgsnio tarsi patenkina daugelį šių poreikių. Bet greit pajunti, kad jis vis dėlto plaukia prieš srovę - jo menas nebus virškinamas lengvai ir greitai, nors dailininkas pasirenka tradicinį ofortą, vaizdą pateikia smulkiai išpiešdamas detales. Lengvai atpažįstamos, jos sudaro suraizgytą ir painią visumą, hipertrofuotą ir vartotojiškai sąmonei per daug komplikuotą tikrovės vaizdą. Tokių istorijų šifravimas reikalauja pastangų. Be to, reikia ir žinių - kas yra R. Sližys, kokie yra apaštalų simboliai, ką reiškia kokia nors tatuiruotė, kaip vadinasi ir kaip naudojamas koks nors ginklas, kas yra inuitų kepurė; reikia atpažinti olų tapybos vaizdinius, petroglifus, baltiškųjų gintaro dievų, medinių paukščių prasmes ir pan. Dar pridėkime archetipus, kultūrinę ir asmeninę simboliką ir suprasime, koks iš pirmo žvilgsnio neskaidrus vaizdinių kokteilis susiplaka. Komunikacija su tokio pobūdžio menu nėra lengva. Nors pagrindinis tematinis aspektas - valdžios ir visuomenės skaudulių atvėrimas - žiūrovui iškart suteikia mazochistinį pasitenkinimą.

Tradicinės grafikos pasirinkimas yra tik viena iš priemonių vizualizuoti pasakojimus, savas tikrovės interpretacijas - priemonė, kurią dailininkas yra gerai įvaldęs ir kuri nebevaržo nei jo judesių, nei minčių, nei vaizdinių tėkmės. Be to, labai gerai atitinka pačią pasakojimo prigimtį, leidžia kruopščiai atkurti vaizduotės arabeskas ir dėmesį sutelkti į detales, tokias iškalbingas visumos audinyje. V. Kvašio kūryba turi ir postmodernizmo bruožų - idėjos primatas, naratyvumas, eklektiškumas, citatos, daugiasluoksniškumas. Kartu rodoma instaliacija "Trofėjų kunstkamera" sustiprina lakštuose sukurtos nuotaikos poveikį. Visiškai paneigiama grafikai būdinga formos estetika ir jos įtaiga perteikiant idėją. Naudojamasi kitų menų (ir ne tik menų) - literatūros, muzikos (dodekofonija), kino (montažas, kadravimas, pritraukimas) - principais. Visas iki šiol ne vieno menininko jau panaudotas išraiškos arsenalas. Tačiau yra vienas bet…

Jei ryžtiesi ne tik pažiūrėti, bet ir pamatyti, įvyksta netikėta santykio su kūrinio prasmėmis transformacija. Kai įsitrauki į dailininko pasiūlytą žaidimą, vaizduotė, kūrybiškumas ir asmeninės patirties galios taip sužadinami ir sujaudinami, kad nejučia prasiskleidžia buitinė, aktualioji šių darbų uždanga, ir patenki į metafizinių prasmių erdvę. Čia jau nėra dviprasmybių - suvoki, kad kūriniuose užkoduota gėrio ir blogio priešprieša, deklaruojamas priežasties ir pasekmės dėsnis, neišvengiamai liudijantis dekalogo neatšaukiamumą.

Tad ir medžioklė, kaip piktojo darbų sfera, yra tik taikli metafora, kurios sugestiją papildo R. Sližio personažų semantika. Kūryba tampa besąlygiško tikėjimo išpažinimu - vienintelės Tiesos, vienintelio Kelio ir vienintelio Gyvenimo. Kultūrinių ženklų, krikščioniškų simbolių ir šiandienos realijų samplaika apeliuoja į žiūrovo religinę savimonę ir patirtis. Per žinomą į nežinomą, per matomą į nematomą. Koks viduramžiškas mąstymas! Ir jame apstu absurdo, fantasmagorijos, psichodelikos viražų. Visu stiprumu pasireiškia V. Kvašiui būdinga personifikacija, daiktų metamorfozės, hiperbolizavimas. Keista simbiozė, pažymėta labai asmeniniu santykiu su realybe, individuliu temperamentu, kieta moraline nuostata ir taip nebūdinga šiandienos menininkui tiesos ieškojimo aistra. Ne tik noras atverti žaizdas, bet ir jas aptvarstyti… Meno kalba išrašomas receptas tolesniam gydymuisi. Nė lašo cinizmo, būdingo pasirenkant tokią problematiką. Tik rūpestis ir skausmas, kad, anot V. Kvašio, "sunaikinama žemė", "nupylė gyvybę" ir "kėsinamasi į dvasinius dalykus".

Medžioklė, paprastai tariant, yra mirties ir gyvenimo susitikimas. Žūtbūtinis: arba-arba… Gyvenimo, kuris gaunamas kaip dovana ir kurio davėjas nėra pats medžiotojas, nes ir jis viso labo yra kažkieno kūrinys, o ne paties savęs autorius. Paradoksali situacija, ir atmetęs visą medžioklės, kaip priešistorinių laikų egzistencinės būtinybės, sampratą, vyrų, kaip apsigimusių medžiotojų, romantizavimą V. Kvašys nedviprasmiškai įvardija medžioklę kaip blogio sistemą. Čia iškyla asmens apsisprendimo būtinybė, problema laisvos valios, iš kurios iškraipymų ir interpretacijų gausos randasi blogis, o piktasis užkariauja vis didesnius medžioklės plotus. Bet tokia nuostata kertasi su visuotinai Vakarų pasaulyje deklaruojama individo savirealizacijos ir pasirinkimo laisve, laisve nuo bet ko… V. Kvašys kalba apie laisvę teisingumui, meilei, žmogiškumui, užuojautai, gyvybei. Tai pasakojimas "dėl ko", o ne "apie ką". Iš esmės - apie dvasios ekologiją.

Visu savo nepakartojamu gražumu ir baisumu prieš mus iškyla homo ludens. Žaidžiantis savo būties sunaikintuose plotuose, išpreparuoto miško, kaip vientiso, gyvo organizmo, tankumynuose. V. Kvašio darbuose žaidžiantis žmogus nebejuokingas - baimė, klaikuma, nykimas, irimas… Tvoskia aitrus mirties kultūros kvapas. Mirties kultūros, kurios apsupty vienas atsidūręs žmogus pasijunta bejėgiu. Kuriai, rodos, nebėra ką priešpriešinti, prieš kurią nebėra argumentų, kuri apima vis didesnes, asmeniškesnes ir intymesnes žmogaus gyvenimo - piktojo medžioklės - teritorijas. Ironija atvira ir persmelkia žemę bei dangų.

Bet vis dėlto V. Kvašio darbuose yra ta jokioms liberalistinėms interpretacijoms nepasiduodanti alternatyva, išreikšta simbolių, ciklinės kompozicijos (net formato parinkimo) kalba. Tai meno prerogatyva taip viską netikėtai išrišti…

"Pasiruošimas". Ciklas pradedamas ilgo horizontalaus formato darbu "Gyvatės užtempimas ant lanko". Pasirodo Sližio personažai. Medžioklei reikalingos begalinės pastangos, ginklai ir tinkamos sąlygos. Aiškios aliuzijos į tarybinių laikų žmonių "valdovams" iš kompartijos dirbtinai suorganizuotus medžioklės aptvarus. Tuoj iššaus.

"Medžioklė". Ji prasideda varymu. Prievartos, nelygybės fenomenas… Skirstymas į mažus ir didelius žvėris. "Labai žmogiški jausmai" (ilgesys, verksmas) susipina su nevaldomu grobio troškimu. Iliuzijų, apgaulės pasaulio grimasos.

"Naikinimas". Dailininko autoironiškas autoportretas, kuriame šmėsčioja šeimos narių veidai; tarsi medžiotojai veržiasi į jo asmeninę privačią teritoriją… Čia pat ir savim patenkintas netikintis. Nerealios tikrovės proporcijos, čiurlioniškos vizijos atsiradimas, gamtos šauksmas ir vakaro melodija. Negerumo nuojauta.

"Miškas". Minties eigą ir dinamiką sustiprina raižinių formato, šviesių ir tamsių plotų, figūrų dydžių ir santykio su fonu kaita. Gamtos vaizdas didėja, o figūros tampa vis mažiau reikšmingos. Tarsi nustoja dominuoti, nors visiškai neišnyksta. Gamtos rauda vis stiprėja… Iš pradžių buvęs galingas žmogus-valdovas (pats užkėlęs save į tikrojo valdovo sostą) ciklo pabaigoje įvaromas į kampą… Naikinami patys medžiotojai. Užtaisytas ginklas nukreiptas į mus.

Ciklo, pasikartojimo, gyvenimo, teisingumo logika? Pačioje pabaigoje pasigirsta "Angelų krioklio" garsai. Skelbiama žinia, apreiškiamas slėpinys, pranašaujama išganingoji Šviesa.