Apie grožį, meilės polėkį ir neišsipildžiusius lūkesčius

Eglė Mikulionytė (Ema Bovari) ir Vytautas Rumšas jaunesnysis (Leonas) D. Matvejevo nuotr.

Pasakojama, kad rašydamas Emos Bovari nusinuodijimo sceną Gustave’as Flaubert’as fiziškai jutęs burnoje aršeniko skonį ir pats savo kūnu patyręs realius mirtinos nuodų dozės simptomus. Šitaip garsusis XIX amžiaus prancūzas paliudijo ne tik neperskiriamą kūrėjo bei jo kuriamo personažo artybę, bet ir idealų meninės kūrybos išgyvenimo modelį - bemaž ligi alpulio sukrečiančiu jautrumu grindžiamą. Kūrybinė režisieriaus Jono Vaitkaus biografija daugeliu atvejų liudija visai ką kita - kad įsitraukti į provokatyvią, drąsią ir aktualią polemiką yra daug svarbiau, nei jausmingai išgyventi emocinius sielų plazdesius. Kad ir kaip viena su kita prasilenktų Flaubert’o ir Vaitkaus meninės individualybės, "Madam Bovari" yra puiki galimybė poleminio siuto nestokojančiam Vaitkaus teatrui. Nes Flaubert’o istorija apie aistringą prigimtį, vis mėginančią prasibrauti pro "viešosios nuomonės" suręstas dvasines, seksualines, moralines bei etines užtvaras, - tai, kas XIX a. visuomeninės doros sargus įkvėpė teisminiams ieškiniams rašytojui, - nėra nesusišaukianti su socialinės kritikos, kandžios visuomeninio gyvenimo revizijos ir kitomis panašiomis Vaitkaus teatre puoselėtomis idėjomis. Su "Madam Bovari" Vaitkaus įtūžis, pastaruoju metu kiek prislopęs, galėjo, regis, pratrūkti netramdomai - kaip tos viena kitą besivejančios negandos ant vargšės Emos galvos.

Tačiau, kaip ir dera įgudusiam menininkui, imdamasis Flaubert’o romano Vaitkus pasielgė ne taip, kaip buvo galima tikėtis jį pasielgsiant. Į savąją "Madam Bovari" versiją jis įpynė ne šaižios polemikos, bet akis žilpinančio grožio. Scenoje išdėliotos didžiulės vėduoklės, šilkais tviskančios suknios, žvilganti bižuterija, galine siena elegantiškai praplaukiantys blyškūs debesėliai, įspūdinga kompozitoriaus Lino Rimšos muzika - gražus ir operine prabanga dvelkiantis spektaklio scenovaizdis. Emos Bovari meilės ir nevilties istoriją Vaitkus įvyniojo į išorinio spindesio vatą, kaip kad Flaubert’as vyniojo ją į ligi tobulybės nugludintą pasakojimo stilių. Skirtumas tas, kad Flaubert’o pasakojamoje istorijoje prasivėrė skaudi romantiškomis iliuzijomis gyvenančios moters ir realybės kaktomūša, o Vaitkaus dėliojamas sceninis pasakojimas nė nesistengia prasiveržti pro išpuošto salono sienas ir tapti pavojingų įtampų sklaidos erdve. Kad viskas atrodytų nebūtinai gilu, tikra ir įtikima, bet būtinai gražu, grakštu ir kaip reikiant "iščiustyta". Kad net po kūną sklindantis aršenikas nesudarkytų elegancijos ir numirti būtų galima be galo gražiai - lėtai panardinant veidą į tarno Žiusteno (Arūnas Vozbutas) delnus bei gracingai susmunkant tvirtame Vikonto (Jonas Katakinas), tik mirštant "atjojusio" svajonių princo, glėbyje.

Kitaip sakant, savąją "Madam Bovari" istoriją Vaitkus mėgina įsprausti į saloninės pjesės karkasą bei atgaivinti teatro scenoje (kaip nurodyta spektaklio paantraštėje) melodramą, tą gal ir nepelnytai paniekos vertu laikomą dramaturgijos žanrą. Atkakliai kurstoma Flaubert’o herojės aistra nugyventi gyvenimą kaip svaigią bei pakilią melodramą šiuokart nulemia ir patį spektaklio stilių. O ryškūs melodraminiai tipai ir melodraminės situacijos - geraširdis, bet iki koktumo nenuovokus žmonos apgaudinėjamas vyrelis, aistringus meilės nuotykius žadantys galantiški meilužiai, vardan tos meilės viską aukojančios moterys, pinkles rezgantys saldžiabalsiai verteivos ir pan. - nulemia ir visas siužetines spektaklio peripetijas.

"Madam Bovari" veiksmas rutuliojasi pagal melodraminę logiką - ne kaip nuosekli psichologinių niuansų grandinė, bet kaip emociškai aštrių ir kontrastingų situacijų pynė, paklūstanti netramdomiems Emos (Eglė Mikulionytė) nuotaikų siūbavimams. Jonvilio miestelėnai - juokingai žirgliojantis, "protingas" savo teorijas dėstantis vaistininkas Ome (Vytautas Grigolis), be perstojo kvailai kvaksinti jo žmona (Aurelija Tamulytė), didingon romybėn nugrimzdęs kunigas Burnisjenas (Vaidotas Martinaitis), gerokai aptriušęs naivuolis Šarlis Bovari (Rimantas Bagdzevičius) - savo tuščia nuobodybe veda Emą iš proto, tai gramzdindami ją į apatišką melancholiją, tai sukeldami aikštingą isteriją. Tuo tarpu madam Bovari akiratyje pasirodę mylimieji - savo vertę jaučiantis turtuolis Rudolfas (Vytautas Rumšas) bei jaunatviškai sentimentalus Leonas (Vytautas Rumšas jaunesnysis) - paskatina ją beatodairiškai, bekompromisei, nieko nebojančiai meilei. Ir nors Mikulionytės Ema Bovari yra nepaprastai graži, elegantiška ir aistringa madam, visus aplink save veikianti nelyg koks afrodiziakas - vaistininkas Ome net nuvarvina seilę, jaunutis klerkas Leonas be perstojo inkščioja, meilės reikaluose įgudęs Rudolfas pradeda abejoti savo "vyrišku" pasiryžimu ją pamesti, o pabaigoje dar ir tarnas Žiustenas netikėtai išpažįsta savo meilę,- jos meilės energija nesulaukia tolygaus atsako.

Kuo liepsningiau Mikulionytės Ema kabinasi į savo meilę, tuo akivaizdžiau, kad jos mylimieji negebės atlaikyti šio išbandymo ir nuo vis stiprėjančios nevilties ją išgelbės tik mirtina aršeniko dozė. Veltui į veiksmą įsiterpiantis bei jį trumpam vis pristabdantis Autorius (Saulius Balandis) mėgina tarsi pritildyti aistringą Emos kartėlį ir melodramatiškas emocijas, - ugningas polėkis, kurio kaitinama madam Bovari nėrė nelegalios meilės glėbin, nepaliaujamai veda ją į savižudybę.

Nors kalbėti apie meilę ir dargi kalbėti apie ją gražiai visuomet yra patrauklu bei įdomu, vis dėlto įdomiausia spektaklio "Madam Bovari" intriga susijusi, matyt, ne su čia pasakojama istorija, o su režisieriaus Vaitkaus bendru kūrybos kontekstu. Kurdamas "nevaitkišką" spektaklį režisierius kartu paverčia jį ir tam tikru įtampų lauku, nuolat skatinančiu žiūrovą laukti kažko "vaitkiško", kažko kitaip, nei rodoma scenoje, - laukti kažko ironiško, dygaus, šaižaus. Tačiau šis spektaklis - ne tik apie neišsipildžiusius Emos Bovari lūkesčius. Jis ir apie neišsipildžiusius lūkesčius tų, kurie mano galį lengvai nuspėti būsimą spektaklį.