"Nikė" Jarosławui Marekui Rymkiewicziui

Sekmadienį jau septintą kartą buvo įteikta prestižinė lenkų pramonininkų ir dienraščio "Gazeta Wyborcza" įsteigta literatūros premija "Nikė". Premija skiriama geriausiai knygai, jos žanras neturi reikšmės. "Nikę" gali gauti tik gyvas autorius. Laureatą išrenka žiuri trimis etapais. Iš pradžių paskelbiama 20 nominacijų. Rugsėjį išrenkami 7 finalistai. Sprendimas, kas tapo laureatu, priimamas iškilmingo premijos teikimo dieną. Premiją jau yra gavę Joanna Olczak-Roniker (2002), Jerzy Pilchas (2001), Tadeuszas Różewiczius (2000), Stanisławas Baranczakas (1999), Czesławas Miłoszas (1998) ir Wiesławas Myśliwskis (1997). Šiemet statulėlė ir 100 tūkstančių zlotų premija paskirta poetui Jarosławui Marekui Rymkiewizciui už poezijos knygą "Saulėlydis Milanuveke" ("Zachód slońca w Milanówku").

Pasak Mareko Radziwono, tai simboliškas pasakojimas apie poeto sodą. Rymkiewicziaus eilių herojai yra paukščiai, ežiai, keli katinai - netoli Varšuvos esančiame Milanuveko miestelyje įsikūrusio poeto sodo gyventojai. Rymkiewiczius gražiai supriešina "aukštą" ir "žemą", čia ir slypi didžioji jo eilių paslaptis ir jų žavesys. Poetą stebina šiukšlės, supuvę lapai, skylė tvoroje. Tas paprasčiausias nustebimas veda susižavėjimo viso pasaulio tvarka link.

Paprastos, kuklios, tradiciškai eiliuotos Rymkiewicziaus eilės būna niūrios ir liūdnos, jos primena Bolesławo Leśmiano, kurio poezijos žinovas yra Rymkiewiczius, eilėraščius. Žiuri, kuriai pirmininkauja garsi literatūrologė Maria Janion, sprendime parašyta: "Karališkoji Jarosławo Mareko Rymkiewicziaus tema yra mirtis. Eilėraščiai "Thema regium", "Mano pomirtinis kūrinys", "Neaiškus ženklas, pusiau gyva sakmė" liudija kelią poeto, kuris sukūrė savą rašymo apie mirtį formą. Mirtis yra ir "Saulėlydžio Milanuveke" karalienė. Tai "mirtingosios" Rymkiewicziaus poezijos karūna.

Knyga pasižymi puikia kompozicija ir skamba sarmatiškojo baroko tonais. Ypač svarbų vaidmenį čia vaidina muzika, muzikalumas, dainingumas - ir nuolat prisimenant mėgstamus poeto kompozitorius, ir distichišku eilių melodingumu.

Kaip aiškina pats poetas, "muzika yra iš mirties - ir kviečia mirti". Paprastas Rymkiewicziaus eiliavimas siekia sakmę, parabolę, vaikų pasakas, liaudies dainos paralelizmą, jos "miškelius, upelius". Šios poezijos herojus - "būties kvailelis", išėjęs iš poeto "būtiškųjų fantazijų", iššliaužęs iš sakmės apie mirtį.

"Mirtis mus paverčia sakme", "mirtis yra sakmė". Tik muzikinė sakmė gali pakelti keistą tiesą apie mirtį: "tas kuris mirė jau žino kur yra. Tik tokia yra tiesa - tikroji tiesa."

Estetinis šokas gimsta iš naivių liaudiškai vaikiškų rimų, juodojo humoro ir eschatologinių jausmų susidūrimo. "Buitis yra neapsakomai autotematiška" ir beprotiška. Tas juokais išsakytas įsitikinimas - autoriaus autoironijos šaltinis. Poetas tikina, kad jis eiliuoja, kaip papuola ("niekas kitas man neateina į galvą"), arba kad tas jo eiles parašė katinai. Tai, kas žmogiška, susilieja su tuo, kas būtyje yra nežmoniška. Tai mirties broliavimasis: viskas, kas gyva, turi mirti. Neatsitiktinai mirštama gražiame ir žiauriame sode, kuris yra ne žydėjimo, o irimo vieta. (...)

Per mūsų gyvenimą "važiuoja mirusieji" iš Rymkiewicziaus eilių, kurios išauga iš Leśmiano ir vėlyvojo Iwaszkiewicziaus eilių, mirusieji jau niekad nebus užmiršti mirtingo-nemirtingo poeto meistriškumo dėka."

Premijos kuluaruose buvo kalbama, kad žiuri favoritas - Julijos Hartwig poezijos knyga "Blyksniai" ("Błyski"). Tarp septynių į "Nikės" finalą patekusių knygų - garsių autorių Wisławos Szymborskos, Czesławo Miłoszo naujausios poezijos knygos, Wojciecho Tochmano "Tarsi valgytumei akmenis" ("Jakbyś kamień jadla"), Andrzejaus Walickio "Rusija, katalikybė ir lenkų klausimas" ("Rosja, katolicyzm i sprawa polska") bei dvidešimtmetės autorės Dorotos Masłowskos bestseleris apie šių dienų jaunimą "Rusų ir lenkų karas po balta ir raudona vėliava" ("Wojna polsko-ruska pod fłagą biało-czerwoną"). Pastaroji laimėjo skaitytojų "Nikę".

Rymkiewiczius ceremonijoje nedalyvavo. Buvo perskaitytas jo laiškas: "Mano mielieji skaitytojai, perskaičiusieji "Saulėlydį Milanuveke". Džiaugiuosi, kad ką tik įteikto apdovanojimo proga galiu pasakyti jums kelis žodžius. Štai ką noriu pasakyti jau daugelį metų. Literatūra niekam ir jokiems dalykams netarnauja, neturi ir negali tarnauti nei valstybei, nei visuomenei, nei politikams, nei laikraščiams, nei jokiai valdžiai. Jai visiškai nerūpi, ką apie ją mano visuomenė, ką manote jūs, ką mano televizija, ką mano politikai ir partijos.

Literatūrai taip pat nieko nereikia: nei garbės, nei pinigų, nei kyšių, nei ordinų, nei valdžios malonės. Literatūra nėra ubagas, ji nieko neprašo ir nelaukia paramos. Jai reikia tik skaitytojų. Ji egzistuoja todėl, kad egzistuoja jie.

Ačiū, kad perskaitėte "Saulėlydį Milanuveke". Esu jau senas, bet pabandysiu parašyti dar ką nors tokio, kas Jums patiktų."

Puslapį parengė Kora Ročkienė