Klausantis XX amžiaus klasikos

Smuikininkė Lidia Baich M. Raškovskio nuotr.

Tos publikos dalies, kuriai šią vasarą teko išgirsti lietuvių muzikų iniciatyva parengtą A. Schönbergo vokalinį ciklą "Mėnulio Pjero", pasitikėjimas mūsiškių profesinėmis galimybėmis, menine vaizduote ženkliai išaugo, skatindamas norą ir dažniau koncertų salėse pasiklausyti XX a. klasikos pavyzdžių, kuriems kartais kone šimtmetį tenka laukti premjerų Lietuvoje. Ši pastaba gal ir nelabai tiktų šiuolaikinės muzikos festivaliui "Gaida" prasidedant, tačiau žvelgiant į eilinį koncertų repertuarą reikia pripažinti - jame kartais pritrūksta ryškesnių meninių briaunų, aštresnių prieskonių.

Prasidėjęs 2003-2004 m. Nacionalinės filharmonijos koncertų sezonas šįmet ne kartą atsigręš ir į to paties A. Schönbergo kūrybą (skambės jau minėtas "Mėnulio Pjero"), išgirsime ir jubiliato A. Weberno "Pasakaliją", op. 1 (minint 120-ąsias jo gimimo metines), I. Stravinskio "Kareivio istoriją" bei kitų įdomių opusų. Programa patraukė ir antrasis Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro koncertas (spalio 4 d.), tradiciškesniam repertuarui - F. Mendelssohno muzikai - paskyręs pirmąją koncerto dalį, o antrojoje pagriežęs A. Schönbergo simfoninę poemą "Pelėjas ir Melisanda". Šią programą parengęs dirigentas Robertas Šervenikas, regis, pastūmėtas sėkmingo, nors ir ilgai, sudėtingai siekto "Mėnulio Pjero" interpretacijos rezultato (R. Šervenikas dirigavo dainininkės Skaidros Jančaitės ir šešių instrumentininkų ansambliui), ryžosi įprasminti ir dar vieną A. Schönbergo veikalą. Galima numanyti, kad "Pelėjas ir Melisanda" taip pat pareikalavo nemenkų patirties, sutelkties rezervų, kad klausytojai galėtų įsitikinti stipriosiomis šios partitūros savybėmis, šio kolektyvo muzikantų gebėjimu girdėti ne vien savo partiją painiame polifoniniame audinyje. Orkestrui susikoncentravus į faktūros intensyvumo kaitą, į tembrinių sferų reljefą, buvo galima nuosekliai sekti klampioje horizontalių tėkmėje nenuskendusių svarbiausių dramaturginių poemos akcentų logiką, panirti į nuojautų, laukimo, įtampos kupiną muzikinę atmosferą.

Pirmoje vakaro dalyje skambėjo F. Mendelssohno uvertiūra "Ruy Blas" bei Koncertas smuikui ir orkestrui e-moll. Aišku, tokių partitūrų kaip pastaroji koncertinius atlikimus klausytojai atmintyje galėtų net kolekcionuoti - turbūt nė vienas sezonas neapsieina be šio opuso. Kita vertus, atidžiau sekusiems, tarkim, neseniai pasibaigusį M.K. Čiurlionio konkursą pasikartojantis atlikėjų programose repertuaras net žadina savotišką azartą. Grįžtant prie F. Mendelssohno Koncerto dera pasakyti, kad šio kūrinio išraiškos priemonių arsenalas, jo sąranga, žanriniai pradmenys puikiai atskleidžia interpretuotojų kūrybines galimybes, technikos ir vaizduotės pločius. Solistė iš Austrijos smuikininkė Lidia Baich šiame Koncerte įžvelgė ne tik tradicijų nugludintą interpretacinį modelį (nors pagrindinius akcentus sudėliojo gana tradiciškai), bet apčiuopė erdves ir individualiam požiūriui, išsiskleidusiam trapiu, jaunatvišku, svajingu lyriškumu, grakščia virtuozerijų kalba. Vietomis įsismarkavusios L. Baich tempai liudijo jos individualų emocinį veržlumą, tačiau sykiu negalėjai nepastebėti ir solistės atidos dirigento, orkestro interpretacinei idėjai, noro suvienyti jėgas su scenos partneriais dialogo sąskambiuose.

Koncerto pradžioje išgirsta uvertiūra "Ruy Blas" įrodė, kad F. Mendelssohno simfonizmą traktuoti galima ne vien dekoratyviai, sureikšminant melodinio dėmens prioritetą, aiškią struktūrą (toks variantas ypač plačiai prigijęs mūsų koncertinėje praktikoje). Klausydamiesi šeštadienio vakaro koncerto, parengto R. Šerveniko ir Nacionalinio simfoninio orkestro, galėjome gėrėtis uvertiūros teminių mostų plastika ir prasmėmis, turtingos instrumentuotės ir harmonijos sąveika, disciplinuota emocine išraiška, jos detalių darna.