Aleksandro Macijausko metamorfozės

Aleksandras Macijauskas. Fotografijų rinktinė, Vilnius, "Vaga", 2003.

Nacionalinės premijos laureato Aleksandro Macijausko kelias į fotografijų rinktinę buvo ilgokas ir vingiuotas. Prasidėjo jis Londone 1991 m. knyga "My Lithuania" ("Mano Lietuva"), kurią padėjo išleisti ilgamečiai Lietuvos fotografijos bičiuliai D. Mrazkova ir V. Remešas. Londoniškė knyga buvo geros spaudos ir šia prasme smarkiai skyrėsi nuo kitąmet "Minties" išleistų "Kaimo turgų", kuriuos vargu ar kas greitai pakartos. Gali tekti laukti kaip B. Buračui.

"Mano Lietuva" lyg ir įtvirtino A. Macijausko vardą tarptautinėje arenoje, specialiose enciklopedijose. Tačiau tas įsitvirtinimas - ilgas procesas, tam tikra prasme jis tebesitęsia ir iki šiol. Kaip sakė Nidos seminare svečias iš Bratislavos (Slovakija), pagarsėjusio tarptautinio "Fotografijos mėnesio" rengėjas Vaclavas Macekas, Rytų Europa ir fotografijos fronte vis dar tebesijaučia išskirtinė ir turi kovoti už vietą pasaulyje surėmusi pečius. Pirmoji A. Macijausko darbų rinktinė susilaukė keistų smūgių iš saviškių. Viena recenzentė Australijos spaudoje nusišaipė iš A. Macijausko kaimiškų motyvų ir jų tinkamumo Lietuvos meno reprezentacijai užsienyje. Ant Atgimimo bangos visi turėjome vienokio ar kitokio šišo, kaip čia prisistatyti pasauliui naujoviškai persiūtais tautiniais drabužėliais. Tik ar to patriotinio šišo sumažėjo šiandien, krepšininkų ir topmodelių laikais?

A. Macijauskas visada su šypsenėle žiūrėjo į laiko aistras, ar tai būtų sovietmetiniai Kauno demonstrantai, ar veterinarų kankinami gyvulėliai ir paukšteliai, ar kolegų portretai. Yra ir mane "pasmeigęs" ant cigaretės galiuko. Matyt, toks ir esu - kitų kankintojas. Surimtėta tik su "Atmintimi": toliau nebėra kur žengti - kapinės. Skubėti, suprantama, nereikia, tad niekas ir neragina autoriaus su nauja knyga. Pakankamai prisivargta su fotoleidiniu "Gyventi". Jo pakų iki lubų tebestūkso A. Macijausko kabinete Kaune - nepopuliaru, neperka. Reikia madingų kačių ir šunų, su genealogijomis, kaspinėliais, pavadėliais. O čia - eiliniai paliegėliai. Bliauna ar dar kažką daro ant veterinoriaus stalo. Neapsikentęs autorius tokius darbus perrikiuoja, ir tarptautinėje fotografijos parodoje Mažeikiuose "Gyvos žemės mintys" pristato kaip "Karvės sapnus". Dievulėliau, kas tik netampo lietuviškos karvutės už tešmens! Bet su bulium reproduktorium padaro vos vieną kitą nuotrauką. Kas dar darosi už durų, pasakoja tik įkaitęs - o liežuvį turi gerą ir plunksną valdo! Kad ir tema, kaip veterinoriai iš karto atpažįsta intymių ryšių su šeimininkais turėjusį šunį. Gyvenimas!

Jis nelepino A. Macijausko, bet ir fotografas neleipsta iš sentimentų - griebia gyvenimą už ragų. Ir dar mėgsta pabrėžti, kad Kauno fotografijos mokykla visada buvo maištininkė, o vilniškė - reporterė, realistė, ideologinio garo nuleidėja. Sunkiau išskirti dabartį - visi idėjų turi daug, o su pinigais striuka. Vis vien A. Macijauskas su jaunimu sugalvojo kitąmet Kaune surengti tarptautinį fotografijos festivalį, kokie vyksta ne tik minėtoje Bratislavoje, bet ir beveik visoje Rytų Europoje. A. Sutkus net prasitarė, kad pavėlavome geru dešimtmečiu, bet čia pat pridūrė, kad atėjo šešiasdešimtmečių kartos pavasaris ir kad išgyvename paskutinius gražiausius savo metus.

A. Macijausko "Fotografijų rinktinė" - tos žilos grožės viršūnė. 180 puslapių rinktinių darbų tokios geros spaudos (tiesa, būta sunkumų su spaustuve) ir atrankos, kad knyga siunčiama į Frankfurto knygų mugę.

Lyg ir sutilpo viskas, kas geriausia nuo pat pirmųjų darbelių. Baisoka buvo, kad knyga neatrodytų kaip memorialas, mat A. Macijausko koncepcija, kad fotografijos knygas turi sudarinėti patys autoriai, turi ydų, kaip ir kiekviena kita, net priešinga nuomonė. Juolab kad dailininkė iš tos pačios giminės - Auksė Macijauskaitė-Mikalauskiene. Ji yra dirbusi jau ne su viena fotografijos knyga, tad patirtis išėjo į naudą.

Atsisakyta fotografijų skirstymo į skyrius ir gyvenimo etapus, nors temų branduolius - turgūs, veterinarijos klinikos, pliažas ir kt. - surandi nesunkiai. Toks postmodernus požiūris į gyvenimo ir kūrybos liniją padeda išvengti monotonijos, o gerai fotografijas žinančiam žiūrovui sukelia naujų asociacijų. Netgi toks, regis, atsitiktinis pokštas kaip "Boba iš ratų" (132 p.) daug ką pasako. Prisimenu, kaip visą naktį Novosibirske su Aleksandru diskutavome apie gyvenimo ir meno ribas ir paribius, apie savižiną ir savisklaidą. O dieną Novosibirsko akademikai A. Macijauskui davė pylos už… "Ratą" (!?), šiandien vieną klasiškiausių Aleksandro fotografijų, kartu su kitomis paskatinusią amerikiečius jį pavadinti "dokumentiniu avangardininku" ("The Avant-Garde Document"). Taip apibūdinti tiktų ir naujosios knygos viršelį, aiškiai apeliuojantį į modernizmo laikus. "Europos fotografuose" A. Macijauskas stovi greta H. Cartier-Bressono, W. Bischofo (jo "Badą" vertina itin aukštai) ir kitų iškiliųjų. Namie pripažįstamas savitumas, bet dydžiu - daug stovinčių petys į petį (bent jau kai kas taip mano). Štai ir šiemet nacionalinei premijai rikiuojamasi pagal pečių liniją - A. Kezys, P. Normantas, A. Sutkus. Visi turi savų legendų, bet ar tikrai fotografijai to pakanka? - svarstyta šiemet ir Nidoje, kai iškilo vaizdo ir įvaizdžio problemos. A. Macijausko vaizdas naujoje knygoje - ne vien ankstyva lietuviško kapitalizmo socializmo įsčiose analizė - "Kaimo turgūs", bet ir "Garbė ponui Postmodernizmui", arba, kitaip sakant, be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk. A. Macijausko - Kipšiuko įvaizdis - prisiminimai, kaip grįždamas iš Paryžiaus lėktuve tarp sovietinės aukštuomenės damų uždainavo: "Nulinks gyvenimas kaip b-is, ir niekas nepaduos vandens". Iš ryto perdavė CK komentarą "A što on pil? Francuskoje vino? Nado bylo viski! Vino butylkami nesoščitaješ…"

Į sovietinių laikų vaizdus ir povaizdžius dar tik pradedame ne juokais atsigrįžti. Gal ir A. Macijausko "Fotografijų rinktinė" bus ne vienam iš jaunesnių gera proga sužinoti, kad ir anais laikais fotografija išvengė apynasrių.