Pažaiskime

"Visuomenė prieš Larį Flintą"

Kelias dienas pirmoji televizijos žinių naujiena bus Arnoldas Schwarzennegeris - Kalifornijos gubernatorius. Vargu ar kas prisimins, kad tarp pusantro šimto pretendentų į šį postą buvo ir skandalingasis Larry Flyntas.

Vieniems jis yra blogio įsikūnijimas, nešvankaus žurnalo "Hustler" leidėjas, tiesiog nedoras žmogus. Kitiems - provokatorius ir kovotojas už papročių laisvę. Milošas Formanas savo 1997 m. filme "Visuomenė prieš Larį Flintą" (LNK, 16 d. 22.35) pažvelgė į jį kaip į tipišką amerikietį, tiksliau, nepaisant nieko, amerikietiškosios svajonės įsikūnijimą. Išeivis iš paties gyvenimo dugno, jis susikūrė galybę ir turtus, tapo garsenybe. Tačiau Formanui tai ne tiek ir svarbu, nors, tarkime, garsioji Flynto vila, pasak režisieriaus, atkurta dokumentiškai tiksliai. Už sėkmę Flyntas užmokėjo didelę kainą ir liko visam gyvenimui prikaustytas prie invalido vežimėlio. Formanui filme įdomiausi kiti jo herojaus gyvenimo metai - 8-asis dešimtmetis, kai Amerika keitėsi integruodama vis naujas subkultūras ir atrasdama vis naujas laisves. Todėl neatsitiktinai viename interviu jam išsprūdo klausimas: "Įdomu, ką su šia laisve daryti puritoniškoje šių dienų Amerikoje?"

"Visuomenė prieš Larį Flintą" - tai ir filmas apie didžią meilės istoriją. Vienintelę Flynto (Woody Harrelson) mylimąją - ekscentriškąją Althea suvaidino Courtney Love, kuriai taip pat nesvetimos narkotikų sukeltos problemos.

Į pagrindinį personažą Formanas žvelgia panašiai kaip ir į kito savo filmo "Amadeus" herojų Mozartą - žavėdamasis jo nepriklausomybe ir talentais, rasdamas jame iškart kelis skirtingus žmones: "Aš nežinau, kas priverčia veikti Larry Flyntą, - drąsa, įniršis ar asmeninės ambicijos. Aš manau, kad ir jis pats to nežino. Šis dviprasmiškumas mane žavi. Ar tai žmogus, kuris sąmoningai kovojo už laisvę, ar tik vujeristas, norėjęs pardavinėti savo žurnalą? Gal abu iškart?"

Larry Flyntas gerai perprato ir amerikietiškojo kičo prigimtį bei galimybes. Tuo kiču mėgsta žaisti ir kitas provokatorius - Timas Burtonas. Šiandien per pietus (10 d. 13.10) LNK primins jo ankstyvąjį filmą "Didysis Mažylio nuotykis" (1985). Filmo pasaulis primena lėlės Barbės pasaulį, tačiau Burtonas žaidžia ne tik juo. Režisierius žavisi vokiečių ekspresionizmu, duoklė šiam stiliui buvo jo "Betmenas". "Didžiajame Mažylio nuotykyje" keisti herojaus namai taip pat primena variacijas "Daktaro Kaligario kabineto" tema. Filme labai svarbus yra filmo filme (pasakos pasakoje) motyvas. Finale Mažylis (Paul Reubens) žiūri filmą, kurio herojus yra jis pats. Tas saldžiai sentimentalus, holivudiškas kičas neturi nieko bendra ne tik su realybe, bet ir su tuo, ką patyrė siurrealistiškas Burtono filmo herojus.

LTV tęsia pažintį su didžiaisiais Holivudo epais. Sekmadienį (12 d. 21 val.) pamatysime Briano De Palmos "Neliečiamuosius" (1987). Atsiremdamas į konkrečią istoriją, kaip 4-ajame dešimtmetyje kalėjime atsidūrė garsiausias Čikagos gangsteris ir mafijozas Al Capone, De Palma kuria ekrane savotišką gangsterių filmo žanro enciklopediją. Odę jam. Ir ne tik. Būdamas postmodernistas iš prigimties, į savo intertekstualius žaidimus jis įtraukia visą kino istoriją. Atvirai prisipažinsiu, žiūrint šį filmą man maloniausia yra būtent jie, pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Sergejaus Eizenšteino Odesos laiptų scenos iš "Šarvuočio Potiomkino" parafrazė, o ne mikroskopiškai tiksliai rezgama intriga (Al Capone buvo teisiamas ne už žudynes ir reketą, bet už nesumokėtus mokesčius) ir teisingumą, gėrį įkūnijantys ir puikiai Seano Connery bei Kevino Costnerio suvaidinti gėrio riteriai.

De Palma mėgsta kartoti ne tik svetimų, bet ir ankstesniųjų savo filmų scenas. Viename interviu jis sakė: "Kvaila ignoruoti tai, kas padaryta anksčiau. Jeigu idėja "suveikė" 1960-aisiais, nėra jokių priežasčių jai "nesuveikti" ir dabar. Kad ir kas būtų trileryje ar komedijoje, jūs naudojatės gramatika, kuri buvo išrasta daug anksčiau."

"Neliečiamieji" - postmodernistiškas epas. Daugiau nei po dešimties metų - 1999-aisiais ekranuose pasirodžiusi Paulo Thomaso Andersono "Magnolija" (TV3, 14 d. 23 val.) - taip pat.

Mano galva, tai vienas originaliausių pastarųjų metų filmų. Dramatiškos kelių šeimų istorijos rutuliojasi vieną dieną, jos panardintos į televizijos ir pramogų kūrėjų terpę ir simboliškai baigiasi bibliniu varlių lietumi. Meistriška dramaturginė ir vizualinė struktūra sudaro galimybę atskleisti ir personažų tragedijas, ir jų komizmą. Neabejoju, kad būtent "Magnolijoje" iki šiol geriausią vaidmenį sukūrė Tomas Cruise’as. Jis vaidina televizijos mačo ir kartu nesibaigiančią atstumto sūnaus dramą išgyvenantį vyrą. Įsimintina "Magnolijoje" ir Julianne Moore, ir bene paskutinįjį vaidmenį filme sukūręs Jasonas Robardsas.

Andersonas eina daug sudėtingesniu keliu nei tie jauni režisieriai, kurie griebiasi kriminalinės dramos, trilerio ar filmų lytinį brendimą stebėtinai ilgai išgyvenantiems paaugliams. Panašaus debiuto pavyzdys - prieš kelerius metus pasirodžiusi Beno Yungerio "Rizika" (TV3, 11 d. 22.50). Tai filmas apie Amerikos verslo sluoksnių pinigų godulį ir korupciją, savotiškas Oliverio Stone’o "Volstryto" (1987) temų ir idėjų tęsinys, perkeltas į 2000-uosius. Filmo herojus Setas visais būdais siekia praturtėti. Jis net atidaro pogrindinius lošimo namus. Tačiau kuo aukščiau Setas kyla, tuo giliau grimzta į nešvarius darbelius.

Filme vaidina daug jaunų madingų aktorių - Vinas Diezelis, Benas Affleckas, Tomas Everettas Scottas, tačiau įdomiausias, be abejo, yra Setą suvaidinęs Giovanni Ribisi, kurį neseniai matėme Tomo Tykwerio "Danguje".

Jauni režisieriai vis dažniau negali apsieiti be nuorodų į senąjį kiną. Nežinau, ar tai tik duoklė postmodernistiniam intertekstualumui. Tačiau net Shekharo Kapuro 1998 m. filme "Elžbieta" (TV3, 12 d. 20.15) - gana tradiciškoje biografinėje dramoje apie Anglijos karalienės jaunystę - įžvelgiau nuorodų ir į ekspresionizmą, ir į Eizenšteino "Ivaną Rūstųjį". Elžbietą suvaidino iš televizijos ekranų neišnykstanti australė Cate Blanchett. Būtent šis vaidmuo jai atnešė visuotinį pripažinimą.

Dar radikaliau su kino istorija elgiasi kitas debiutantas - vokietis Veitas Helmeris. Filme "Tuvalu" (LTV, 15 d. 22 val.) jis bando sugrąžinti nebyliojo kino estetiką ir… nebylumą. Filme pasakojama apie nykstantį baseiną ir jo savininkus bei lankytojus. Jie daro viską, kad išgyventų naujoje ekonominėje situacijoje. Tuvalu - tai egzotiškos salos pavadinimas. Apie ją svajoja pagrindiniai herojai, kuriuos suvaidino prancūzas Denis Lavant’as ("Pont Neuf meilužiai") ir Vokietijoje apsigyvenusi Čulpan Chamatova ("Mėnulio tėtis"). Tačiau ne siužetas filme yra svarbiausias, o tai, kaip Helmeris žaidžia forma, kaip siurrealistiškai parodijuoja Fritzą Langą ir daugelį kitų, kaip patosą sugeba paversti pokštu ir atvirkščiai. Kartais man atrodo, kad šių dienų kinas prasideda būtent taip.

Jūsų - Jonas Ūbis