Armonų trio koncertas "Euroradijo" auditorijai

Armonų trio A. Rakausko nuotr.

Spalio 3 d. Filharmonijos Didžioji salė pasitiko klausytojus gausiai "išdekoruota" mikrofonais. Armonų trio koncertas netrukus bus transliuojamas į kone visas "Euroradijo" tinklui priklausančias šalis - solidžiai jų auditorijai Lietuva pristatys savo kamerinės muzikos atlikėjus. Pasirinkdamas būtent šį ansamblį Lietuvos radijas pataikė į dešimtuką. 1988 m. susikūręs trio - Ingrida Armonaitė (smuikas), Rimantas Armonas (violončelė) ir Irena Uss (fortepijonas), - nuosekliai ėjo jo dabartinio, sakytume, kulminacinio, koncertinės veiklos taško link. Vakaro programa, o ypač jos atlikimas, atitiko pačius aukščiausius reikalavimus. A. Dvoržako Trio e-moll, op. 90 ("Godelės"), J. Juozapaičio diptikas "Mėnulio šviesa" (1999) ir galiausiai D. Šostakovičiaus Trio e-moll, op. 67, raiškiai apibrėžė ansamblio menines nuostatas ir profesinę brandą. Demonstruodamas retą bendro muzikavimo darną, į vieną visumą jungiančią visus atlikimo komponentus, ansamblis kartu atskleidė ir skirtingas jo narių kūrybines individualybes, nė kiek jų nesuniveliavęs.

I. Armonaitės - smuikininkės iš prigimties - griežimą visad ir visur lydi stebėtina interpretacijos logika. Jokiu būdu ne racionalistinė, o sušildyta vidine muzikos pajauta, ji garantuoja visų atlikimo komponentų pusiausvyrą. Nors ir turėdama didžiulį virtuozės potencialą, I. Armonaitė iškelia į pirmą planą ne smuikavimo meistriškumą patį savaime, o kūrinio koncepciją. Taip koordinuodamas visus atlikimo procesus, smuikas tampa ansamblio vairininku. R. Armonas, išpažįstantis romantinius atlikimo principus, ansamblio skambesį praturtina garso ir emocijų atspalviais. Kartu atsiranda dar vienas interpretavimo aspektas - atlikimo tonusą palaikanti ir dažnai varomąja jėga tampanti emocinė, garsinė ir estetinė smuiko ir violončelės įtampa, be kurios kažin ar įmanomas visavertis ansamblis. Taigi smuikas ir violončelė - esminė trio ašis. Fortepijonas daugiau palaikė esamą situaciją. Reikli ausis reikalautų iš jo... Ko? Galbūt tiesiog didesnio iniciatyvumo.

Visi geriausi ansamblio bruožai atsiskleidė griežiant genialųjį D. Šostakovičiaus kūrinį. Keistų ir bauginančių nuotaikų ir vaizdų kaleidoskopas - I d. sambrėškos, II d. sarkastiškai chuliganiškas "valsas", III d. marche funebre, finalo "mirties šokis", - kartu su simfoniniu medžiagos plėtojimu (kompozitoriaus braižo kvintesencija) leido ansambliui sukurti įtaigią muzikinę režisūrą.

Katarsis. Būtent taip įvardytume koncerto įspūdį...

Vladas Zalatoris