www.londonfuck.net

Aurelija Tamulytė (Ana) ir Andrius Bialobžeskis (Denis) M. Abramavičiaus nuotr.

Deja, pavadinimai kartojasi. Kol gyvenimas susaistytas su internetinėmis svetainėmis (o jis kuo toliau, tuo labiau joms ir priklausys), www neišvengsi. Trys raidelės dabar žymi ne tik priklausomybę šiuolaikiniam pasauliui, bet ir šiuolaikinėms temoms, stiliui, gyvenimo būdui ir su juo susijusioms bėdoms. Nardydamas www.londonfuck.net vienas "Closer" veikėjų - dermatologas Laris patiria dviem šimtams garvežių prilygstantį orgazmą ir nusprendžia susitikti su jo "autore". Susitikimas pasuka Lario gyvenimą 180 laipsnių. Ko gero, "nardymo" scena Jaunimo teatro spektaklyje bene pati žaviausia - lakoniška ir tiksli pojūčiais, šmaikšti dialogais ir nepriekaištinga estetiškai. Juk kuo toliau, tuo labiau keturi spektaklio veikėjai atsiduos viduje kunkuliuojančioms aistroms, kurių tikslas - išsiaiškinti, kas ką myli, kuris geriau mylisi ir su kuo geriausia likti.

Gerai, kad žiūrovai pjesių (beveik) neskaito. Kaip tik tai ir gelbėja kai kuriuos statytojus, autorystę atiduodančius dramaturgui. Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, neseniai ir Panevėžio žiūrovams pažįstamas režisierius Rolandas Atkočiūnas, atrodo, beveik nenusižengia nei dramaturgui, nei pjesės tekstui. Tekstas čia ne tik dominuoja, bet ir išlaiko visą draminę bei žanrinę (nuo humoro iki psichoneurologinių protrūkių) amplitudę. Kas kita - režisieriaus dėliojami akcentai. Kaip tik jie ir paverčia iš pirmo žvilgsnio banalius "Closer" veikėjus dar banalesniais www.prisilietimas.net spektaklio, kuriame akivaizdžios simpatijos - potenciškai stipresniai vyriškajai, o visa psichokrizių paletė - taip pat stipriai, bet moteriškai pusei, veikėjais. Kitaip tariant, turėtų būti aišku, kad visos moterys - kekšės, o visi vyrai - jei ne pastarųjų gyvenimų vagys, tai irgi gali kentėti. Smagiai prasidėjęs "Prisilietimas" kaip tik ir suka į tą "kvadratą", kuriame seksu supančiotos dvi poros "dalijasi" skirtingais partneriais ir šios dalybos vadinamos tai priešingų polių trauka, tai meile. Kadangi atsitiktinių (pavojingų) ryšių rezultatas visad nenuspėjamas (milžiniška trauka staiga gali virsti tokiu pat milžinišku atostūmiu), tai ir "kvadratui" lemta subyrėti. Intriguojamai Marbero suregztą žmogiškų santykių pynę, nestokojančią šiuolaikinių papročių komedijos variacijų, režisierius įsivaizduoja kaip košmarišką dramą, kurią vainikuoja makabriška (galima sakyti, ir tragiška) atomazga.

Spektaklyje vaidinantys keturi aktoriai - Andrius Bialobžeskis (iš pradžių nekrologų, vėliau romanų rašytojas Denis), Margarita Žiemelytė (nestabilios psichikos paauglė, uždarbiaujanti stirptizo klubuose Elis), Aurelija Tamulytė (fotografė profesionalė Ana) ir Evaldas Jaras (gydytojas dermatologas Laris) - kaip įmanydami stengiasi narplioti ir išsiaiškinti visus juos siejančius meilės ir nemeilės, traukos ir atostūmio santykius. Ir kaitinti juos taip, kad patikėtume ne tik susitikimo troškimu, bet ir išsiskyrimų kančiomis. Regis, režisieriui svarbu ne tik, kaip tai padarė dramaturgas, ištraukti iš gyvenimo dar vieną paradoksalią žmonių tarpusavio santykių versiją, bet prilyginti ją karminiams likimo posūkiams, vedantiems arba į savęs pakeitimą, arba susinaikinimą. Todėl aktoriai tarsi priversti vaidinti "dviem lygmenimis" - kasdienybėje ir kažkur, tarp mistikos, ir ši "mistika" įspraudžia juos į "trilerinės" melodramos schemą, kiekvieną paženklindama jam būdingų savybių transformacijomis. Ana iš fatališkos moters tampa isteriška paleistuve; Denis - iš romantiško įsimylėjėlio - isterišku nevykėliu. Abu pasmerkti vienatvei ir neurozėms, iš teigiamų virstantys neigiamais tipais. Laris iš uždaro nevykėlio "pakyla" iki teisingo ir doro vyro, nors ir pasmerkto daugkartinėms vedyboms, tačiau žinančio ištikimybės vertę, Elis - iš striptizo šokėjos - iki nekaltos intrigų aukos, tikinčios tikra meile, bet žūstančios be jos, abu - iš "įtartinų" virsta teigiamais tipais. Kiekvieną tokį pasikeitimą režisierius paženklina emociniais "paspaudimais", kuriuos aktoriai turi išgyventi ne tik aiškiai, bet ir įtikinamai. Viską vainikuoja taip ir neatskleistos kiekvieno, ypač Elis, paslaptys.

Santykių klišės lemia vaidybos manierą, o www - kostiumus ir scenovaizdį: dominuoja tamsios spalvos, scena ir veikėjai skendi prieblandoje, kurios nepraskaidrina net nuolat ekranuose žybsintys videovaizdai. Beje, videovaizdai (ar vaizdai monitoriuje), kuriuos retsykiais perskrodžia ventiliatoriaus propelerių sukimasis, pretenduoja į vaizdinio Jaunimo teatro stiliaus tęstinumą (scenografas Artūras Šimonis). Šį stilių savo retomis premjeromis kruopščiai kuria režisierius Ignas Jonynas, derindamas subtilios pastatymo minties antuždavinius ir teatrališko kinematografiškumo nostalgiją. Iki jų "Prisilietimui" toloka.

Kad ir kaip dėliotų akcentus Rolandas Atkočiūnas, Marbero tekstas, žiūrėk, ima ir išsprūsta režisieriui iš rankų. Sužaidžia gyvoji kalba, taiklios užuominos, pašmaikštavimai; tada pagyvėja ir aktoriai, ypač Evaldas Jaras, suteikdami vaidmenims ironijos, veikėjų tarpusavio santykiams - žaismės ir tikrumo. Atrodo, nesinori jiems dar labiau bukinti, zulinti ir taip jau "švelnumais" bei "prisilietimais" šiandienos žmogaus vienatvei gydyti teatruose zulinamos "tikro" artumo ir žmogiškumo temos. Jie išties bevelytų įsijungti www.londonfuck.net ir skambant tombe la neige suvaidinti taip, kad pasiektų dviejų šimtų garvežių... greitį.