Pirmasis

Skulptūros upėje

Plaukiojančių skulptūrų paroda Neryje

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Mindaugas Navakas. "Gulbės". 2003 m.
M. Krikštopaitytės nuotr.

Vilniaus dienų proga Neryje atsirado penkios skulptūros. Mieste, kuriame vartotojo ir paties meno abejingumas uždaro meną į hermetiškas galerijas, tai jau privalumas. Skulptūros mieste (ne monumentaliosios, o laikinosios) skirtos žaisti, bendrauti su aplinka, įtraukiant praeivius su jų biografijom.

Santykis su vandeniu. Mindaugo Navako "Gulbės" ir Petro Mazūro "Laivas" plūduriuoja virš vandens, lyg stovėtų ant kieto grindinio. Donato Jankausko "Katė maiše" - paslaptingo ežero gyvūno "Nesės" pavidalo kūrinys, pusiau paniręs. Tik Redo Diržio "Laikraštyje upė tikresnė" ir Gedimino Akstino "Duobė" beveik sutampa su paviršiaus tėkmės linija.

Interaktyvumas. G. Akstino "Duobės" regimumą "gelbėja" prie krantinės susispietęs žvejų būrelis. Tamsiai žalia kvadratinė Akstino platforma su dviem įtemptais tinkleliais primena stalo teniso inventorių. R. Diržio trys dvinarės metalinės plokštės prie Žvėryno tilto susilieja su aplinka, tik ant jų poilsiaujančių antyčių betrūksta. Galima įžvelgti sąsajas ir su šalia esančių parlamento rūmų istorija: barikadom, slaptais išėjimais.

Aiškumo nestokoja prie Pedagoginio universiteto tilto nuožmiai srovę atlaikančios dvi Navako gulbės. Mastelių žaismo meistras ir šįkart yra visiškai tikslus. Gulbių dydis paverčia Nerį upeliu.Visiems teko matyti prie vandens telkinių gulbių arba delfinų pavidalo vandens dviračius. Iš pirmo žvilgsnio štai tokį sentimentalų kičą ir primena Navako gulbės. Stovint prie kranto, "peraugusių" grakščių paukščių pora keri baltumu, monotonišku judėjimu, jautria faktūra. Pritemus vaizdas užburia - Disneilendo paukščiai atplaukė į mano miestą! Visa laimė, kad vandenyje, antraip visi liptų ir fotografuotųsi. Navako kūrinių nepaprasta savybė - kurti siurrealizmą iš gerai atpažįstamų dalykų. Minties keistumas išryškėja žaibiškai, suteikdamas begalinį malonumą žiūrovui. Tokį darbą pavadinčiau ypač komunikabiliu. Sentimentalumą išlaisvinančios gulbės mutantės kiekvienam savaip suprantamos, nes Navakas čiupinėja viešų ir populiarių vaizdų virtinę.

P. Mazūro "Laivas" - žmogaus dydžio briaunuotame prasivėrusiame kokone auginamas medis primena ankstesnius menininko bandymus implantuoti augalus į akmenis ar kitas negyvąsias materijas. Ši alcheminė skulptoriaus kūryba kuo toliau, tuo labiau primena mokslinės fantastikos vaidybinius filmus. Kosmonautų ir astronautų eros įkvėpta, saugančių kapsulių bei jungiančių vamzdelių ikonografija pamažu užleidžia vietą programuojamai fantastikai, tačiau simboliai ne taip greitai kinta. Vienas jų - "kosminis kiaušinis" su gyvybės daigu tyvuliuoja šalia naujojo karaliaus Mindaugo tilto. Čia galima mėgautis klasikinių priešpriešų, tarkim, kultūra-natūra, dirbtina-gyva, skirtumais ir santykiais. Galima įžvelgti ir ekologinę temą - augalui reikalinga apsauga - kiautas. Mintis kyla natūraliai prie upės uodžiant pamazgų kvapą.

D. Jankauskas taip pat apniktas "pasaulio mįslės" - deja, dinozauro palikuonis Vilniaus vandenyse atrodo labai aiškiai plastmasinis. Kol neperskaičiau skulptūros pavadinimo - "Katė maiše" vis dar laukiau, kada Lochneso pabaisai nuims tą margą maišą nuo galvos. O čia, pasirodo, būta žodžių žaismo… Maiše ne katė, o baisi paslaptis, kuri vis tiek matyti… Nelabai supratau, bet - pati mačiau! - vaikams labai linksma.