Iš arčiau

Edvinas Minkštimas A. Žižiūno nuotr.

Dažnai postūmiu plačiau pristatyti jauną atlikėją tampa konkursiniai laurai, rečitaliai, dideli kūrybiniai žingsniai. Šiuo metu Edvino Minkštimo biografijoje ekstra įvykių lyg ir nėra (naujausias laimėjimas - rugpjūtį tarptautinio pianistų konkurso-festivalio "Muzika be sienų" E kategorijoje antrus metus iš eilės pelnyta pagrindinė premija, taip pat pavasarį sėkmingai išlaikyti stojamieji egzaminai į Džuljardo mokyklą), tačiau jo nuolatiniai laimėjimai ir ambicijos patraukia dėmesį. Trumpa biografija: gimė 1980 m. Kaune; J. Naujalio muzikos gimnazijoje lankė prof. T. Muraško fortepijono klasę; nuo 1986 m. rašo kompozicijas (pirmasis mokytojas - prof. A. Kubiliūnas) ir aktyviai koncertuoja; 1992 m. ir 1994 m. laimėjo I ir II premijas tarptautiniame B. Dvariono jaunųjų atlikėjų konkurse; 1992 m. tapo Pirmojo tarptautinio P. Čaikovskio jaunųjų atlikėjų konkurso Maskvoje laureatu; 1993 m. nuskynė laurus konkurse Bathurste (Kanada); kaip solistas surengė rečitalius Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Danijoje, grojo su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais Lietuvoje bei svetur; nuo 1990 m. dalyvauja įvairiuose festivaliuose, kultūros programose; 1997 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademiją, jo dėstytojais buvo prof. V. Vitaitė (fortepijono kl.) ir prof. V. Barkauskas (kompozicijos kl.); pagal "Socrates/Erasmus" programą 2001-2003 m. studijavo Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje, prof. M. Beroff fortepijono klasėje, lankė prof. G. Reibelio kompozicijos pamokas; 2003 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos fortepijono magistrantūrą ir įstojo į aspirantūrą bei sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Džuljardo mokyklą; šiuo metu yra išvykęs koncertuoti į JAV. Prieš koncertinę kelionę į Užatlantę susitikome šnektelti su Edvinu Lietuvos muzikos akademijoje. Pokalbyje dalyvavo ir jo dėstytoja prof. Veronika Vitaitė bei nuoširdžiai besiėmusi Edviną globoti lietuvių kilmės poetė iš Australijos Aldona Viščiūnaitė-Janavičienė. Iš pradžių plačiau Edviną apibūdino, savo mintimis apie darbą su juo mielai pasidalijo prof. V. Vitaitė:

Edviną pažįstu jau 13 metų, dar nuo jo mokslo J. Naujalio menų gimnazijoje laikų, kai mokytoja J. Muraško paprašė jį, kaip itin gabų vaiką, pagloboti. Nuolat kūrybiškai bendradarbiavom, jis užaugo mano akyse. Drįsčiau teigti, kad tai nepaprastai talentingas jaunuolis. Išskirtinis jo bruožas - ne tik atlikėjo, bet ir kompozitoriaus talentas. Manau, kad jis gali imtis ir dirigavimo.

Kita savybė, kurios visada tikiuosi iš savo klasės studentų, - atsidavimas muzikai, gyvenimas ja. Edvinas tai turi.

Kuo jis išsiskiria iš kitų mano mokinių? Galbūt, kad yra ypač atidus ir savarankiškas. Dažniausiai pats sumanydavo pamokos struktūrą - atsinešdavo išsirinktą kūrinį ir turėdavau dirbti pagal jo sumanytą režisūrą. Išeidamas būtinai apibendrindavo, ką ir kaip supratęs. Greit pamačiau, kad bendrauju su protingu, mąstančiu, konkrečių rezultatų siekiančiu žmogumi. Ne tik talentas, bet ir darbas lėmė jo laimėjimus. Nors jam tik 23-eji, sugebėjo sukaupti platų repertuarą. Manau, kad neatsitiktinai šalia įvairių konkursų jis sėkmingai įveikia ir gyvenimo skirtus išbandymus. Prisimenu, bebaigiantį J. Naujalio gimnaziją jį atrinko groti "Atžalyno" cikle su J. Domarko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Koncertas buvo numatytas vasarį, o berods sausį mirė Edvino tėvelis… Maniau, viskas sugrius, bet anaiptol… Edvinas parodė stulbinamai ankstyvą brandą (juk buvo tik 14-metis!) bei vyrišką savitvardą. Ir vėliau niekad neprašė užuojautos, nors abiem su motina buvo labai sunku.

Yra pasiekęs gerų rezultatų, laimėjo daug konkursų, grojo su įvairiais orkestrais, nuolat dalyvavo "Atžalyno" koncertuose. Šalia koncertų ir rečitalių mūsų akademijoj galbūt reiktų paminėti įsimintiną jo stojimą į pačią prestižiškiausią Paryžiaus konservatoriją, į kurią tais metais iš 46 pianistų buvo priimti tik keturi. Edvinas iš jų buvo pats jauniausias, stojo neturėdamas jokio užnugario (finansiškai jį parėmė Muzikų rėmimo ir V. Landsbergio paramos fondai). Spėjo studijuoti ir ten, ir čia… Džiaugiuosi, kad šiemet jis puikiai pasirodė ir stodamas į mūsų akademijos aspirantūrą, ir laikydamas per 300 stojusiųjų į Džuljardo mokyklą konkurenciją (apmaudu tik, kad dėl didelių studijų įkainių kol kas jos pakibo nežinioje). Visada prisiminsiu ir susitikimą su akademiją aplankiusiu Didžiosios Britanijos princu Charlesu, kuriam Edvinas skambino fortepijonu ir paliko didelį įspūdį…

Su Edvinu bendraujame labai dažnai. Jis žino, kad yra mylimas ir laukiamas mano namuose. Tikiu juo. Manau, kad jis visus savo talentus pritaikys. Juk vis dėlto retas kuris studentas sugeba mokytis tik dešimtukais. Būdamas labai jaunas, sugebėjo anksti subręsti ir tikiu, kad daug ką pasieks. Džiaugiuosi ir tuo, kad atsiranda mecenatų, šviesių žmonių, neabejingų menui, investuojančių į jį.

Šis komplimentas išprovokavo iš p. Aldonos Veščiūnaitės sužinoti jauno atlikėjo globos motyvaciją.

Aš pati esu baigusi Fraiburgo dailės akademiją, visuomet mėgau ir muziką. Beveik kasmet iš Australijos atvažiuoju į "Poezijos pavasario" renginius. Taip jau išėjo, kad šiemet būdama Vilniuje apsilankiau viename Muzikos akademijos koncertų, kuriame grojo Edvinas. Pajutau jo ypatingą talentą. Po koncerto atsitiktinai susitikom, šnektelėjom ir taip susipažinom. Jis man padarė didelį įspūdį. Ne tik grodamas, bet ir bendraudamas, pavyzdžiui, supratom, kad abu domimės istorija, ypač antikos laikų… Mūsų susitikimą galima priskirti prie tų laimingų, nežinia kaip atsirandančių sutapimų. Ėmiau iš karto galvoti, kaip jam galėčiau padėt. Tai pirmas atvejis, kai ėmiausi globos. Gyvendama Australijoje patyriau, kaip sunku savo lietuvybę ir Lietuvos vardą išlaikyti. Tad norisi kiek įmanoma prisidėti prie to, kad Lietuvos vardas garsėtų pasaulyje…

Į pokalbį įsitraukdamas Edvinas prisipažįsta:

Mano gyvenime buvo įvairių įvykių ir sutiktų žmonių (čia prisimena ir savo pedagogus T. Muraško, V. Vitaitę, A. Kubiliūną, V. Barkauską, ir finansiškai parėmusius S. Karoso fondą, Lietuvos kultūros ministeriją bei jau minėtus fondus), o pasitikėjimas mane įpareigoja. Tikiuosi, kad sugebėsiu jį pateisinti.

Labai dažnai pianistų laimėjimai vertinami pagal konkursų laurus. Kurie laimėtų konkursų atrodo tau svarbesni?

Be laimėtų tarptautinių konkursų Lietuvoje, man labai svarbus buvo diplomas ir laureato medalis P. Čaikovskio jaunųjų atlikėjų konkurse Maskvoje, paskui buvo svarbus pasirodymas Kanados tarptautiniame pianistų konkurse, taip pat Paryžiaus konkursas "Europos pianizmo dienos", kuriame tapau III premijos laureatu. Porą vasarų pavyko gerai pasirodyti konkurse "Muzika be sienų". Svarbi ir 2002 m. vasaros stažuotė Santa Barbaroje. Ten meistriškumo kursus vedė Džuljardo mokyklos profesorius J. Lowenthalis, kurio paskatintas ir stojau į šią mokyklą, patekau į jo klasę. (Dabar vykstu į JAV koncertuoti, tuo pačiu metu ir išsiaiškinti studijų galimybę - ar galima jas laikinai sustabdyti ir tęsti ateity, mat kol kas mokslui stinga lėšų.)

Kokių išbandymų patyrei per stojamuosius egzaminus į Paryžiaus ir Džuljardo mokyklas?

Jeigu palygintume Paryžiaus konservatorijos ir Džuljardo mokyklos egzaminus, skiriasi pats principas. Paryžiuje galėjau bendrauti su visais stojančiaisiais. Stojant į Džuljardo mokyklą perklausos truko kone visą savaitę, tad negalėjau išgirsti kitų. Įdomiausia man buvo, kad Džuljardo mokykloje žiuri, reikalaujanti iš atlikėjo 1,5 val. programos, per du etapus išklauso tik apie 30 min. muzikos, t. y. kūrinių gabalėlius. Nelabai įsivaizduoju, kaip iš to galima susidaryti nuomonę apie tikrąjį žmogaus meninį ir profesinį lygį. Man pasisekė, kad tie "gabalėliai" pasirodė esą dėkingi. Tam tikru požiūriu mane lydėjo sėkmė.

Kaip apskritai vertini sėkmę savo kely?

Ji visada lydėjo. Antra vertus, manau, labai svarbu paties žmogaus pastangos, jo motyvacija. Kaip sakoma, "Dievas myli tuos, kurie stengiasi".

Į muziką panėrei labai anksti. Ar neteko suklupti?

Tam paskatino ir palaikė tėveliai (nebuvo muzikantai, bet meną labai mėgo ir gerbė). Jų pasitikėjimas vertė pajusti atsakomybę. Žinoma, sąmoningai ir visavertiškai pradėjau dirbt gal būdamas dešimties. Teko patirti nelengvų išbandymų (apie vieną jų - tėvelio mirtį jau minėjo profesorė), bet krizės išvengiau.

Tu paragavai ir atlikėjo, ir muzikos kūrėjo duonos. Ar tai turi įtakos interpretuojant kitų kūrybą?

Kiekvienas kūrėjas - savitas pasaulis. Žinoma, kai pats rašai muziką, neišvengiamai susiduri su amato dėsniais. Tad ir imdamasis interpretuoti kito muziką greičiau užčiuopi kūrinio struktūrą, savarankiškai įžvelgi vidinius jos saitus. Imdamasis groti jau nebeišvengi kompozitorinio mąstymo, mąstai lyg šeimininkas, įsijausdamas į kūrėjo kailį ieškai, kaip ir ką jis padaręs.

Ar yra kompozitorių, stilių, kuriuos labiau mėgsti?

Pirmoji mano meilė buvo Beethovenas. Galbūt labiau vilioja romantinė epocha: Chopinas, Lisztas, Brahmsas. Esu pasiryžęs parengti visą šio fortepijoninį repertuarą. Domiuosi šiuolaikine muzika, ypač Messiaeno, Boulezo, Ligetti. Kaip pianistui, man daug įtakos daro Brahmsas, kaip kompozitorius, nemažai pasimokiau iš Pendereckio, Ligetti.

Turi savo komponavimo stilių?

Mano mokytojai - eruditai, tad galėjau susipažinti su kone visomis komponavimo technikomis. Neapsistoju ties kuria nors viena. Dar tik kuriu savo muzikinę kalbą, dirbu ties intervalais, struktūromis ir bandau surasti savitą raiškos būdą. Kaupiu žinias (S.V.: studijuoja LMA kompoziciją) ir kai subręsiu kaip kompozitorius, manau, turėsiu, ką pasakyti.

Ką jau esi sukūręs?

Dominuoja kamerinė, fortepijoninė muzika. Traukia netradicinių sudėčių ansambliai, pvz., esu parašęs dainų ciklą mušamiesiems, violončelei, fleitai ir sopranui. Dabar esu užsimojęs parašyti koncertinį kūrinį fortepijonui su orkestru. Tai būtų pirmasis simfoninės kūrybos bandymas. Pusiau juokais, pusiau rimtai galiu pasakyti, kad kurti pradėjau iš tinginystės - vaikystėje, kad nereikėtų mokytis kitų autorių kūrinių, daug mieliau pats improvizuodavau, taip pradėjau rašyti. Stengiuosi kuo daugiau improvizuoti, išėjęs koncertų biso dažnai tai darau.

Groji tik solo ar ir ansambliuose?

Teko groti su fleitininku Giedriumi Gelgotu, pianiste Gabriele Gilyte, kitais atlikėjais. Teko pagroti ir kvartetų, kvintetų. Yra daug nuostabios ansamblinės muzikos ir groti ją su gerais atlikėjais - tikras malonumas.

Kokie darbo su orkestru planai?

Jau esu sukaupęs nemažą repertuarą, turiu patirties. Ateity svajoju pagroti visus Rachmaninovo, Brahmso Antrąjį, Chopino Pirmąjį koncertus, įvairių netradicinių, rečiau grojamų kūrinių. Artimiausias pasiūlymas - pasirodyti Filharmonijoje su R. Šerveniko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Kokią teorinę temą žadi gvildenti LMA aspirantūroje?

Susijusią su fortepijono technika, ypač šiuolaikinės muzikos. Žadu remtis Ligetti Etiudų rinkinio analize, pateikti konkrečių metodinių patarimų. Norėčiau, kad darbas turėtų ne tik teorinės, bet ir praktinės reikšmės. Tam labai praverčia Paryžiuje iš M. Beroff - žymaus šiuolaikinio muzikos interpretuotojo, Messiaeno konkurso nugalėtojo - įgytos žinios.

Ar lieka laiko ne tik muzikai?

Surandu laiko ne tik knygoms, bet ir draugams, išvykoms, sportui. Mėgstu krepšinį, stalo tenisą. Domiuosi astrofizika ir istorija.

Atrodo, kad žvelgi toli į priekį…

Ateičiai kuriu mažus planus - tarsi laiptelių pakopas, vedančias į didįjį tikslą.

Kalbėjosi ir spaudai parengė Skirmantė Valiulytė