Galvosūkis keramikams

Kostas Urbanavičius. "Dangiškas pojūtis"

Taikomosios dailės galerijoje vyksta keramikos simpoziumo "Harmonija" darbų paroda. Jau ne pirmą kartą simpoziumo leitmotyvu tampa Vilniaus tema. Paroda papildo sostinės dienų proga vykstančius renginius. Įdomu stebėti, kaip skirtingų kartų menininkai, savo kūryboje besivadovaujantys dažnai visiškai priešingomis meninėmis idėjomis, interpretuoja Vilniaus tematiką. Juk prisiminus nesuskaičiuojmą daugybę neretai žemo meninio lygio įvairiomis technikomis prigamintų Vilniaus simbolių - gatvelių, Gedimino pilių bei kitokių vaizdelių, aišku, kad bėgimas nuo šių klišių ir stereotipų keramikams turėjo tapti nemenku galvosūkiu.

Parodoje beveik trisdešimt autorių pristato po keletą pačių naujausių - dar 2003 m. vasarą sukurtų darbų. Meninė keramikos darbų forma įvairuoja nuo tradicinės, įprastos, iki konceptualios. Daugelyje darbų aptinkami tie patys Vilniaus senamiesčio motyvai, atgyja istoriniai Lietuvos valdovai; kameriškų formų keramikoje vyrauja universalios žmonijos priešistorės, gyvybės cikliškumo, gamtos stichijų - žemės, dangaus - kosmoso, ugnies ir vandens vaizdiniai. Bene patys tradiciškiausi Broniaus Baliulevičiaus sukurti "Medaliai Vilniui". Apskrituose medalių reversuose matome Vilniaus miesto simboliais tapusius architektūros paminklus: Šv. Onos, Bernardinų bažnyčias, Gedimino pilies bokštą, Arkikatedros varpinę, taip pat šio miesto globėją šv. Kristoforą. Panašiais meniniais įvaizdžiais naudojasi ir kiti parodos dalyviai. Ant Vitos Tracevičienės sukurtų "Vazų" puikuojasi Šv. Jonų, Bernardinų bažnyčių bokštai. Taip pat atpažįstami senojo Vilniaus vaizdiniai ir Alvyros K. Maniuškaitės sukurtoje keraminėje lėkštėje. Ona Kreivytė-Naruševičienė sukūrė skulptūrinę kompoziciją "Karalius Mindaugas ir Morta", Liucija R. Navalinskienė - "Karalius". Nustebino jaunos keramikės J. Jasinskaitės "Taurė" - didikus bei jų gyvenimą simbolizuojantis, gana tradiciškos formos kūrinys; autorė ne kartą yra demonstravusi konceptualius, didelius, akcijų pobūdžio darbus. Monumentalūs, monochromiški, "taupių" formų Jono Naruševičiaus darbai "Amžių sandūroje" bei "Kovų atgarsiai". Šios kompozicijos "karingumą", tarytum Lietuvos valstybės istoriją ženklinančių kovų atminimą, įkūnija ją įrėminančios aštrios, į viršų besistiebiančios smailės.

Vienas šmaikščiausių parodos eksponatų - Rolanos Čečkauskaitės-Norkūnienės "Mindaugo karūna". Autorė su humoru žvelgia į patriotiškąją Lietuvos savimonės dalį, Lietuvos valstybės didybę, aukštinamus jos valdovus bei valdžios atributus: netikrais brangakmeniais "žibančios" karūnos centre įstatytas nedidelis, keistai besišypsančio karaliaus Mindaugo biustas. Karūną tarsi papildo tokiu pačiu principu sukurtas ir kitas šios autorės darbas - "Taurė vilniečiams" (2003). Čia matomi groteskiški motyvai primena ir molbertinius dailininkės darbus, specifinius, žaismingus jų personažus.

Kiti parodos dalyviai perfrazuoja archaines gamtos formas, mitinius žemės, kosmoso vaizdinius, šiek tiek atitoldami nuo simpoziumo "užduoties". Kosto Urbanavičiaus darbas "Dangiškas pojūtis" atrodo tarsi netikėtai į žemę atsitrenkusio meteorito nuolauža, kuri transformavosi į portretą. Į archeologų aptiktas tūkstantmetines suakmenėjusių fosilijų liekanas panašūs Monikos Kibartaitės-Jutelienės "Daiktai" bei Jolantos Okulič-Kazarinaitės "Senienos". Amžiną gyvybės, atsinaujinimo ar apskritai pasaulio simbolį - kiaušinį simbolizuoja Reginos Naravienės sukurtas "Praeities dialogas". Įsimintina ir Onos Kreivytės-Naruševičienės kompozicija "Amžių paslaptis" - tarsi nedidelis akmens amžiaus medžiotojų uolų piešinio fragmentas.

Prie konceptualios išraiškos labiausiai priartėję Valdo Aničo, Ryto Naruševičiaus darbai. V.Aničo "Spalvotas trikampis" sukonstruotas vos iš keleto plytų, tai tarsi archaiškas architektūrinis fragmentas. R.Naruševičiaus "Įklimpę" primena kažin kokioje klampioje medžiagoje sustingusių daiktų pėdsakus.