Kam reikalinga medija laboratorija?

Dainuoja Onutė Valiukevičiūtė. 1974 m. "Transakcijos" archyvai

Gediminas Urbonas: Prieš porą metų CRAC (Creative Room for Art and Computing) iš Stokholmo kartu su kitom medijų meno laboratorijom iš Baltijos regiono šalių inicijavo projektą RAM - Re-Approaching new Media - ir gavo "Culture 2000" finansavimą. Tai šešių partnerių (Atelier Nord iš Oslo, CRAC, Olento iš Helsinkio, E-Media Centre iš Talino, RIXS iš Rygos ir jutempus iš Vilniaus) vykdomas kūrybinių dirbtuvių ciklas įvairiose šalyse. Pirmas susitikimas vyko Visbyje. Lietuviškai RAM šifruotųsi "permąstant naująsias medijas". Ką šiandien mes vadiname naujųjų medijų menu, kaip tai siejasi su naujosiomis technologijomis? Projekte dalyvauja ne tik menininkai, bet ir mokslininkai, programuotojai, elektroninio verslo atstovai.

Laima Kreivytė: Kas įdomaus paaiškėjo RAM dirbtuvių metu ir kas tuose susitikimuose buvo kitaip nei šiuolaikinio meno parodose?

Nomeda Urbonienė: Net ir ypač šiuolaikinio meno parodos visada siejasi su reprezentacija, tuo tarpu dirbtuvės, vadinamo "workshop", metu tiesiogine to žodžio prasme keičiamasi žiniomis realiame laike. Ir teoriniu, ir praktiniu lygmeniu. Vyksta intensyvus kūrybinis procesas, įtraukiantis pasikausčiusius profesionalus ir mažiau patyrusius dalyvius į abipusį apsikeitimą žiniomis.

RAM laboratorijose gvildenamos temos: "Semplavimas"ir autorystės klausimas: daugialypė autorystė", "Socialinė sąveika ir kolektyvinė atmintis: metodas ir strategija", "Medijų architektūra: interaktyvių procesų tarp fizinės ir virtualios aplinkų valdymas", "Juokdarys globaliniame bunkeryje: permąstant internetą", "Estetika, naratyvas ir socialinė sąveika kompiuteriniuose žaidimuose", "Išgyvenimo rinkinys naujųjų medijų ir komunikacijos aplinkoje". Kiekvienas renginys pristatytas internete www.ram-net.net ir spausdinamas leidinyje.

G.U.: Daugelis medijų teoretikų teigia, kad medijų meno negalima tapatinti su šiuolaikiniu, todėl jo nesiūlo vertinti tradicinio meno kategorijomis. Susiduriame su nauja menininko praktikos samprata. Studija vs laboratorija, individas vs lanksti grupelė, meno bohema vs įsitraukimas į kitas bendruomenes, Niujorko meno rinkos siekis vs nomadinės klajonės, akademija vs kūrybinės dirbtuvės, flirtas su meno galerijomis vs flirtas su žurnalistais ir festivaliais.

Tampa svarbu, koks menininko santykis su konvencijomis, ką tai reiškia politiškai ir kultūriškai, kaip konvencijos kuria "naratyvą" konstruodamos subjektą. Svarbu ne tik medijos, bet ir autoriaus funkcija, laikas, kuriame projektas plėtojamas. Santykis su kultūros lauko institucionalizavimu taip pat turi reikšmės.

Kitas svarbus dalykas, atsiradęs edukacinėje terpėje pastarąjį dešimtmetį, - meninio tyrimo, kaip metodo, samprata. Žinoma, kyla klausimas, ar meno projektas gali būti prilygintas moksliniam. Pasak Baumgarteno, estetinis pažinimas yra apie vienaskaitą. Tai, ko negalima apibendrinti, tai, kas tinka vienam ir unikaliam, bet taip pat yra žinios. Unikalumo pabrėžimas nereiškia, kad tyrimas neįmanomas - tam pritaria Karlas Popperis. Galų gale meninis tyrimas atitinka daugybę fundamentalių tyrimo kriterijų, tarkim, fokusas į komunikaciją, (savi)kritiškas požiūris ir autonomija. Dėl šiandienos į rinką orientuoto meno pasaulio ir dėl "festivalizacijos" dažnai užmirštama, koks atsakingas yra tyrimo vaidmuo ir kokia turėtų būti svarbi institucinė programa, kaip diskursyvinis ir praktinis instrumentas.

Neatmestina, kad meno pasaulis naudoja terminus "tyrimas" ir "laboratorija", mat nori imituoti mokslą. Visuomenėje menas kenčia, nes nevertinamas taip rimtai kaip mokslas. Dažniausiai meninė veikla priskiriama laisvalaikiui.

Medijų menas ieško išeities: suvienijama socialiai sąmoninga meninė patirtis, mokslo ir programavimo žinios.

L.K.: Ar galima sakyti, kad medijų menas yra laisva, valdžios ir pinigų galiai nepavaldi erdvė, skatinanti kūrybinę raišką?

G.U.: Naujosios informacinės technologijos dažnai prieinamos tik komercinėms bendrovėms ar karinei industrijai. Tai korporacijų kontrolės, valdžios ir pinigų jungtis. Kur ta laisvoji zona, jei visi didieji medijų kanalai - laikraščiai, televizija, radijas kontroliuojami? Tai sukelia krizę. Kur šiuolaikinė agora, aikštė, viešoji erdvė, kurioje individas ar bendruomenė gali iš tikrųjų išsakyti savo mintis? Dauguma (pvz., politinė) visada gali tikėtis medijų pagalbos. Tačiau mažumos nepasiekia jų kanalo.

L.K.: Arba jų pranešimas iškraipomas.

G.U.: Arba jomis manipuliuojama. Todėl atsiranda problema, kurią padėtų išspręsti "pasidaryk pats" (DIY) strategija. Pas mus nėra rimto politinio kairuoliško diskurso. Tai stalinistinės patirties požymis. Buvę komunistai tapo naujaisiais kapitalistais. Tokios aplinkybės slopina aktyvistinę platformą ir tęsia medijų neraštingumo tradiciją. Ar nebus taip, kad mitas apie elektroninį miestą ir informacinę visuomenę subliūkš vien dėl to, jog technokratai žino, kaip padaryti, bet nežino ką, o humanitarai turi ką pasakyti, bet nežino kaip.

L.K.: Menininkas tampa tarpininku, o medijų laboratorijos - susitikimo vieta?

N.U.: Medijų menas - viena tų nišų, kai tu gali pareikšti kritinį požiūrį į tai, kas vyksta mūsų visuomenėje. Tokios erdvės labai mažai.

G.U.: Naujojo liberalizmo šviesoje nepaliekama kito pasirinkimo, nei tas, kuris siekia pelnu suinteresuotos veiklos. Kitokiais nei pelno troškimo kriterijais pagrįsta veikla gali pasiūlyti kitokį scenarijų. Žinoma, kyla daug klausimų, pavyzdžiui, kas tie menininkai? Ar tai nevykėlių bendruomenė, kuri žūtbūt nori pasirodyti, patenkindama savo ekshibicionistinius poreikius? Todėl ir tampa svarbu, kaip tu savo meninę praktiką artikuliuoji.

N.U.: Norėtųsi pacituoti Maurice Nadeau 1925 m. "Siurrealizmo revoliuciją", teigusią, kad siurrealizmo tikslas yra surinkti kuo daugiau įvairios eksperimentinės informacijos ir tai vykdyti dėl tikslų, kurių negalima tuo metu atskleisti. Paradigminis siurrealizmo revoliucijos iššūkis nutraukė buržuazinės kultūrinės produkcijos grandinę ir pakeitė ją kolektyvine tarpdisciplininės logikos praktika - nuo informacijos rinkimo, organizavimo ir jos struktūravimo į naujas prasmes, tuo pačiu metu kuriant viešas diskusijas kaip politinę raišką. Nebeliko skirtumo tarp kūrėjo ir žiūrovo.

L.K.: Papasakokite plačiau apie jūsų organizuojamą "RAM 6" projektą, kuris vyks Vilniuje.

G.U.: Svarstydami "RAM 6" temą atsižvelgėme į tai, kas yra aktualu Lietuvoje, ir, aišku, kaip tai siejasi su mūsų pačių menine praktika. Projekto angliškas pavadinimas - "Social interaction and collective intelligence"- socialinė sąveika ir kolektyvinė atmintis.

Šiuo atveju atmintį suprantame ne kaip retrospekciją, o kaip RAM - operatyvinę laikmeną, ateities projekcijos perspektyvą. Sakykim, tai alegorinė erdvė, siekianti įrašyti istorijos griuvėsius į besitęsiantį "šiuolaikinės sintaksės" modeliavimą. "RAM 6" dirbtuvė bandys konstruoti tam tikrą komunikacijos mechanizmą, kurį pasitelkus būtų galima sukurti naujas bendruomenes. Meninis projektas yra modelio sukūrimo paraiška, veikianti kaip diskursyvinė aliuzija, o ne reprezentatyvus paviršius.

L.K.: Jūs minėjot, kad reikėtų įsteigti tokią vietą, kuri funkcionuotų kaip medijų laboratorija fizinėje, ne tik virtualiojoje, erdvėje.

N.U.: Tai vienas iš daugelį metų puoselėjamų mūsų planų, dėl nepalankių vietos sąlygų niekaip iki šiol neradęs fizinės išraiškos. Mūsų netenkina reprezentacijos ir legitimacijos mechanizmais žongliruojanti galerijos erdvė. Reikia naujos institucijos, dirbančios kaip "R&D"(research and development - tyrimo ir plėtros) platforma, kuri analizuotų šiuolaikinę kasdieninę kultūrą, erdvę tarp feministinių ir pokolonialistinių teorijų.

Josepho Faberio balso mašina "Euphonia". Londonas, 1846 m.

L.K.: Gal pristatytumėt plačiau savo laboratorijos idėją? Kas ta "VILMA"?

G.U.: "VILMA" - tai abreviatūra, kol kas taip pat darbinė: Vilniaus Įrašų Laboratorija Medijų Artefaktams, Vilnius Interdisciplinary Lab for Media Arts, arba tiesiog VILniaus MAgnetofonai. Prisiminkime garsiąją Vilniaus gamyklą "Vilma", kuri oficialiai gamino magnetofonus, o neoficialiai - juodąsias lėktuvų dėžes. Tai raktas "Vilmos" identitetui sukurti.

L.K.: Iš balto galerijos kubo į juodąją lėktuvo dėžę.

G.U.: Yra žinomas juodosios dėžės metodas - procesų, kurių negalima paaiškinti, užrašymas. Jei mes tą daugiakanalę medijuotą aplinką, kurioje šiandien gyvenam - posocialistinę, laukinio kapitalizmo, baudžiavinę, ikiindustrinę, buržuazinę, patriarchalinę ištyrinėtume, pastebėtume, kad vyksta labai daug neaiškių procesų. Vienas tokios laboratorijos tikslų - aiškintis šiuos procesus. Socialiai ir politiškai angažuotam medijų menininkui svarbu, kas vyksta šioje aplinkoje. Nenoriu pasakyti, kad medijų menininkas - tik socialiai angažuota pozicija plius mobilusis telefonas ir nešiojamasis kompiuteris. Kalbėdami apie naująsias technologijas, turime galvoje ne priemones, o diskursą. Naujųjų medijų diskursas reikalingas, kad perskaitytume fantasmagoriškas konstrukcijas: eikime į mokyklą su "RIMI", keliaukime su "LNK", darykime revoliuciją su "MAXIMA". Tai tas pats, kas žiūrėti realybės šou ir manyti, jog tai ir yra realybė.

L.K.: Šiais laikais interneto ir mobiliojo telefono priklausomybė yra nė kiek ne mažesnė nei alkoholio ir narkotikų priklausomybė. Vakare negauni SMS dozės ir "važiuoja stogas". Ar tokia medijų laboratorija galėtų išvaduoti iš elektroninės priklausomybės ir paskatinti naudoti technologijas laisvai ir kūrybiškai?

G.U.: Galbūt ji padėtų išsivaduoti iš pasyviojo vartojimo. Naujųjų technologijų gamintojai perša mintį, kad visa aplinka yra "draugiška vartotojui". Prisijunk - ir vartosi. Tapk menamosios bendruomenės nariu. Rinkodaros specialistai pasirenka patrauklią retoriką, siūlančią ką nors tarsi artimo ir pozityvaus. Apeliuojama į šeimą, mokyklą, bendruomenę - nelik "už ribos"! Kokia galėtų būti išeitis? Galima medijų teorija dekonstruoti šiuos mitus, suprasti jų sukūrimo mechanizmą. Išsiaiškinti, kaip konstruojamas Holivudo, prekybos centro, reklamos, pramogų verslo scenarijus. Juk tai socialinės konstrukcijos, pavyzdžiui, "gender" (socialinė lytis), scenarijus, kurio konstravimo mechanizmus tyrinėjo "Transakcija".

L.K.: Juk galima to mokytis skaitant knygas, klausantis paskaitų, žiūrint filmus. Ką suteikia medija laboratorija?

G.U.: Laboratorijoje gali ne tik tyrinėti, bet ir kurti, gaminti. Mums svarbu, kad teorinis diskursas skatintų ir tam tikrą produktą, kuris pats būtų teorija, o ne teorijų iliustracija.

N.U.: Gamyba, naujų, intelektualių darbų prodiusavimas ir parodo skirtumą tarp laboratorijos ir balto kubo erdvės.

G.U.: Muziejai ir parodų rūmai rodo rezultatą. Blogai, kai yra tik viena žaidimų aikštelė, operatorius monopolininkas, kai nėra skatinama vietinė produkcija.

L.K.: Ar darbas medija laboratorijoje labai skirtųsi nuo jūsų pastarųjų metų veiklos?

N.U.: Mūsų ligšiolinė veikla labai priklausė nuo kooprodukcijos su užsienio partneriais, aukšto profilio kultūros institucijomis. Grįžus į Lietuvą tampa aišku, kad be struktūrinio finansavimo naujųjų medijų laboratorijos projektas neįmanomas. Jau esame paskutiniai Europos pagonys... Mums toks scenarijus nepatinka.

L.K.: Jūs tikrai drąsūs: kuriat naują erdvę ir pavadinot ją "VILMA"- tai skamba kaip senas magnetofonas.

G.U.: VILMA juk taip pat ir populiarus merginos vardas. Galima išvesti paralelę tarp Laros Kroft, kapų plėšikės, ir Vilmos, besiblaškančios po juodąją dėžę.

L.K.: Vis kolekcionuojate moteris: "Transakcijos" aktorės, "Vilma". O kaip atsirado "Ruta remake"?

N.U.: "Transakcijoje" (www.transaction.lt) įvairios specialistės ir specialistai nagrinėja moterišką scenarijų ir užsimena apie "moters balso trūkumą ar jo nebuvimą". Muzikologė Rūta Goštautienė siūlo patyrinėti teritoriją, kurioje moters balsas skleidžiasi kaip metafizinis fenomenas ir socialinis konstruktas. Surenkamas lietuviškų moteriškų balsų archyvas su televizijos, radijo pranešėjų, estrados, liaudies, operos dainininkių, poečių, rašytojų balsais iš įvairių laikmečių. Dar trūksta troleibusų vairuotojų, prekybos tinklų pranešėjų, stočių informatorių balsų, todėl archyvavimo darbai tęsiami.

Rinkdami archyvą, tyrinėjome ir balso konstravimo/kūrimo/atkūrimo mechanizmus, atrastus medijų istorijos procese. Susižavėjome tereminvoksu - sintezatoriaus prototipu, sukurtu praėjusio šimtmečio pradžioje rusų inžinieriaus Levo Termino. Šiuo instrumentu groti labai paprasta: tereikia mojuoti rankomis tarp dviejų antenų, ir medinė dėžė skleidžia visus oktavų garsus, skambesiu primenančius žmogaus balsą. "Ruta remake": pasitelkėme šiuolaikinę elektroninę šio instrumento versiją - "Teramidi", kur balsas/garsas girdimas dėl skirtingų signalų transformacijos. Kai šviesos/šešėlio signalas verčiamas midi signalu, o šis, patekęs į kompiuterį, aktyvuoja tam tikrą archyvo duomenų kombinaciją.

L.K.: Kaip šis aparatas siejasi su moterų interviu ir parinktais mūsų estrados žvaigždžių šlageriais?

N.U: "Technologija" mums yra politinė sąvoka. Ši technologinė grandinė - nuroda į balso, kaip socialinės konstrukcijos, modeliavimą.

Tam, kad išgirstume balsus, reikalinga partitūra - navigatorius. Šiame konstravimo etape pasitelkėme profesorės Viktorijos Daujotytės pastabas, kad moters istorija ir patirtis įvardyta ne rašytinėje istorijoje, o dainose ir audiniuose. Pasirinkome rūtos augalo raštą, kaip tradicinę nuorodą į nekaltybės/moteriškumo ženklą, ir moters vardą (pvz., Rūta Goštautienė ir Rūta Bačiulytė, aktyvios "Transacijos" projekto dalyvės). Tačiau pasirodė, kad lietuvių audiniuose nėra taip paprasta surasti rūtos motyvą. Rūta - labai populiari dainose, virtusi net garsažodžiu, bet audiniuose ji labai retai pasitaiko.

L.K.: Keista, juk rūtos motyvas yra net barokinėje Vilniaus architektūroje - Šv. Mykolo bažnyčios fasado kapiteliuose.

G.U.: Vienintelis rūtos motyvas audinyje, kurį per trumpą laiką mums pavyko aptikti, yra ant Operos ir baleto teatro uždangos. Todėl pratęsdama šlovingas lietuvių audėjų tradicijas Nomeda, būdama Štutgarte, "nuaudė" rūtą fotošopu. Otto Kranzleris, garso inžinierius, vienas elektroninės muzikos pionierių Vokietijoje, interpretavo šį raštą kaip natų sistemą, sukurdamas pusšimtį kombinacijų iš balsų archyvo duomenų, kurias klausytojas/atlikėjas ir girdi, atlikdamas "Ruta remake".

L.K.: Žiūrovas, kuris norėtų visa intelekto galia pasinerti į jūsų kūrinį ir pabandyti išsiaiškinti jo prasmes, turėtų gerokai paplušėti.

N.U.: Nebūtina. Gali atsistoti prie stalo, mojuoti rankomis ir klausytis balso "kokteilių".

G.U.: Kalbant apie balsą, kaip socialinį konstruktą, svarbus balso atlikimo veiksmas. Nekalbu, tik vaidinu balsą. "Ruta remake" balsų nesigirdi, jei klausytojas/atlikėjas jų neatlieka.

L.K.: Garsui (o balsas yra įkūnytas garsas) nėra jokių priešnuodžių - jis užpildo erdvę ir reikia didelių pastangų atsiriboti. Tai kaip kvapas, kuris visur tave pasiekia. Kartu tai galimybė veikti labai didelę auditoriją. Gal projekto tęsinyje jau nagrinėsite kvapą ir lytėjimą?

N.U.: Kol kas vis dar girdime "balso stygių". Šiuo metu mus magiškai įtraukė medijų transformacijos ir konvertabilumo mechanizmai. Balso virsmas ženklu, teksto - audiniu, rašto - spaudiniu, Rūtos - Vilma.