Nudilusi miesto geometrija

Vaida Kelerienė. Subačiaus gatvė. 2003 m.

Vilnius - mėgstamiausias Lietuvos fotografijos objektas. Jo bekraštes, XIX a. dar neužstatytas platumas aprėpė Jozefo Čechavičiaus objektyvas, jo nišose, varpinėse ir tarpuvartėse besislapstančius šešėlius XX a. pradžioje surinko ir "suminkštino" Janas Bulhakas, jo jaunatvišką "atlydžio" epochos optimizmą apdainavo Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas (jų parengta knyga "Vilniaus šiokiadieniai" iš tikrųjų primena himną), jo, apleistojo, griūtį ir pamėkliškas naująsias statybas analizavo Algimantas Kunčius, jo amžinybės ir laikinybės žaismą užčiuopė Alfonsas Budvytis, jo nykybėse ir banalybėse blykstelėjusią šviesą estetiniu išgyvenimu pavertė Vytautas Balčytis, o XX a. pabaigos panirimą į žalialapį sapną užfiksavo Arūnas Baltėnas.

Ir štai dar vienas žvilgsnis į Vilnių, "Miestą be grimo". Jauna fotografė Vaida Kelerienė, kurios paroda atidaryta Vilniaus fotografijos galerijoje, ieško tų vietų, kurios visada - ir sovietiniais laikais, ir dabar buvo ir bus "be grimo": dailaus paviršiaus, spalvų, iškabų, remonto. Tos vietos, nors ir priklauso UNESCO saugomam Senamiesčiui, įsikūrusios nuošaly, toliau nuo turistinių maršrutų, nuo svarbių žmonių būstų - čia gyvena nesvarbūs ir nereikšmingi. Tiesą sakant, tik ši aplinkybė ir išsaugojo to dar nekomercializuoto miesto, kuriame prabėgo fotografės kartos jaunystė, fragmentą - praeitimi kvepiančios sienos ir rūgštus dabarties dvokas, žemės spalva, sudilusi geometrija. Tai Vilnius, kuris tįsta lyg į begalybę bastantis iš vieno apleisto kiemo į kitą, dar labiau apleistą- tolyn "Vilniaus pokerio" labirintais. Čia nėra nei jaukiųjų Senamiesčio susiaurėjimų, kreivėjimų ar tarpuvarčių, kurių atvaizdai Didžiosios gatvės turgelyje pardavinėjami turistams, nei miesto tapatybės ženklų (gal tik vienas kitas tolimas bažnyčios bokštas). Ikonografiniu požiūriu Vaidos Kelerienės fotografijose galėtų būti užfiksuotas bet koks apšepęs miestas (juk visi turi apleistų užkampių ir kvartalų).

Bet miesto tapatybė išryškėja kitais suvokimo jutimais. Įtariu, kad Vilnius yra vienintelis miestas, kuriame tvyro tokia nykybės, pilkumos ir kartu neišsipildžiusios svajonės atmosfera. Tai ne liūdesys ir net ne praeities, kurią taip puikiai užtušuoja visi perdažymai ir modernizavimai, nostalgija, pažvelkite, kokie aptrupėję daugelio čia vaizduojamų pastatų kontūrai. Viena vertus, jie rodo nyksmą, antra vertus, dematerializuoja miestą perkeldami jį į vaizduotės, dvasinių būsenų, nuojautų, bet, svarbiausia, vis efemeriškesnės vaikystės sritį. Tačiau tos būsenos, kaip ir emocijos, nepabrėžiamos - Kelerienės žvilgsnį galima pavadinti "objektyviu", šaltai apimančiu viską, kas užpildo erdvę. Tas "viskas" - tai ir pastebėtas pastatas, ir aplink jį besitelkiantys tarpusavy nesusijusių kasdieniškų daiktų, veiksmų, augalų, automobilių spiečius. Taip vaizdas persipina, jame daug įvairialypių santykių, sluoksniuojasi prasmės.

Tą pilnumos patirtį kuria jau ne ikonografija, o kadruotė. Šios kalba ypač išryškėja sugretinus du autorės naudojamus kadravimo būdus - vertikalųjį, kuriuo dažniausiai (nors ir ne visada) iškerpamas ir priartinamas koks nors architektūrinis fragmentas, ir horizontalųjį, kuriuo aprėpiama kuo didesnė ir komplikuotesnė erdvė. Vertikalios ir stambiaplanės fotografijos "nesidomi" atmosferomis - čia svarbiausia, kaip įprasta, yra nematyto užfiksavimas, beje, ne itin nematyti, todėl pranykstantys ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų fotografijos kloduose. Tačiau horizontalios ir visaplanės, priešingai, atveria miesto būtį nauju aspektu, tarsi neparodydamos nieko nauja, jokio ypač stebėtino ar įstabaus objekto, tik kokio nors šiaip jau neįsimintino pastato ar kiemo apsuptį, jo dangų ir žemę bei visa tai, kas ten nutinka. Pavyzdžiui, prie medžio pririštą virvę, kuri pažemiais atslenka į pirmąjį planą, linksmai sužėlusias piktžoles, Užupio pastatų, nusidriekusių palei Vilnelę, antrosios pusės vizualinį chaosą, improvizuotą šiukšlių krūvą, kurioje galima perskaityti numesto lenkiško laikraščio antraštę ir t. t. Ta triukšmingų detalių gausa padeda sukurti nuotolį - ir erdvinį, nes objektą atitraukia nesusiję pirmojo plano "atsitiktinumai", ir mentalinį, nes taip silpnėja objekto reikšmė (nors fotografinis išskyrimas jį stiprina). Erdvė, kaip apačios ir viršaus, čia ir ten, kairės ir dešinės su visomis jų įprastomis konotacijomis visuma, tampa fotografijos objektu. Danguje ir žemėje vykstantys procesai veikia tai, kas atsiduria "tarp", t. y. visa, "kas žmogiška". Erdvės vidinio susisaistymo išgyvenimas naikina pirmąjį miesto liūdesio įspūdį, nes buvimas konkrečioje vietoje egzistenciškai išplečiamas, tampa ne tik miesto, bet ir pasaulio dalimi.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Kelerienės Vilnius yra apgyvendintas mažomis (visos didelės erdvės atžvilgiu) žmonių, šunų, kačių figūrėlėmis ir paskubom paliktais, ką tik naudotais daiktais. Mažumas taip pat nutolina - ir emocijas, ir bet kokius matomų veiksmų tikslus. Tad žmonių "pasijos", kaip ir jų judesiai, atrodo ir atsitiktiniai, ir nereikšmingi - nereikšmingi esant didžiosios miesto, kaip visatos modelio ir amžinos buveinės, erdvės kontekstui. Tačiau nereikšmingumas čia yra visaaprėpiančio, meditatyvaus žvilgsnio požymis, kai ne studijuojama savo reikalais užsiimanti tikrovė, bet jos akivaizdoje tarsi atsigręžiama į save, savo būsenas - tai galima patirti tik atitrūkstant (šiuo atveju per fizinį nuotolį) nuo šmirinėjančių nepažįstamųjų lyg kokio susimąstymų fono.

Bet ir čia dar ne viskas. Kaip žinoma, fotografija gali išryškinti ir tai, ko plika akimi nesimatyti - jau vien dėl to, kad akis nespėja fiksuoti visų erdvės detalių. Šią fotografijos savybę išnaudoja ir Kelerienė - jos Vilnius turi paslapčių. Nutolęs, bet kartu ir detalus vaizdas atsiskleidžia pamažu tyrinėjant smulkmenas, pavyzdžiui, vos matomą žmogaus profilį lange. Taip įsižiūrint į kiekvieną namo langą galima prasiskverbti ir į vidinį Vilniaus gyvenimą, kuris šnara už efemeriškųjų namų sienų. Kartkartėmis pasitaikančios šešėliškos figūros yra lyg potėpiai, neardantys visumos, bet suvirpinantys akmeninį, pažįstamą ir nepažįstamą miesto paviršių.

Taigi Vaidos Kelerienės miestovaizdžiai tarsi sudaryti iš keleto sluoksnių, kuriuos sklaidant galima skverbtis gilyn - nuo objektų atpažinimo per apgyvendintos erdvės suvokimą į už vizualumo ribų nusidriekiančią būtį.