Trys matai

Kai esi gundomas "Titaniku", 4 kilometrų gelme ir 3 matmenų erdve, jautiesi net per daug pamalonintas. O rezultatas - kaip reklamoje: "Naujasis šampūnas …trys už vieną" yra ne tik balzamas ir kondicionierius, bet ir majonezas". Panašu į privalomą erdvinio kino rinkinį: "Coca-Cola", traškučiai ir stereoakiniai. Bet tai nereikšmingos smulkmenos. Svarbiausia, kad (tarsi kokia turtinga šalis!) galime pasižiūrėti Jameso Camerono "Titaniką: gelmių vaiduoklį" ("Ghosts of the Abyss", 2003, JAV) trimatėje erdvėje.

1 matas. Žinoma, žmonės eis pasižiūrėti "Titaniko". Eitų net į vienmatį. Kodėl? O kodėl visas Žemės rutulys žiūrėjo princesės Dianos laidotuves? Katastrofos užburia. Pripildo širdį taurios didybės ir gyvenimo geismo. Iš tiesų tai ne gyvenimo, o iš-gyvenimo geismas. Amžinai to paties. Dar ir dar kartą. Noriu garantuoto malonumo - su "Terminatoriaus", "Matricos" ir "Laros Kroft" ženklu. Noriu Jameso Camerono "Titaniko" su Leonardu DiCaprio ir Celine Dion "My Heart Will Go On". Niekas iš klaidų nepasimoko - neapsimoka! Nebus ko išgyventi. Na taip, "Titanikas: gelmių vaiduoklis" - ne melodrama. Bet užtat čia rodo tikrą (!) "Titaniką", kurio be rusų povandeninio laivo nepamatytume.

2 matas. Dar sovietiniais laikais nuvažiavę su klase į Maskvą nuėjome į stereokiną. Gavom akinius - senesnio dizaino nei "Coca-Cola Plaza", bet tvirtesnius ir labiau priglundančius. Žiūrėjom filmą apie raudonuosius ir baltuosius (tai nesvarbu). Stereo - suveikė tik traukiniui "įvažiavus" į tamsią salę (beveik kaip kinematografo aušroje!). Ekranas greičiausiai "pramušamas" į tave lekiant daiktams. Cameronas tai žino ir pabrėžtinai "kiša" valtis, liukus, tinklus, purslus. Viskas lekia į tave pro stebuklingus akinius. Dar niekad taip fiziškai nejutau kameros landumo. Primygtinis artumas ne įtraukė į filmo veiksmą, o vertė atsiriboti. Gal dėl to, kad veiksmo nebuvo, tik iš ekrano styrantis daiktai ir nemaloniai priartėję aktorių kūnai. Kam filmuoti nuskendusį "Titaniką", jei didžiausią efektą sukelia į tave nusitaikiusios milžiniškos žnyplės? Reikėjo kurti industrinį miuziklą, kūjo ir priekalo simfoniją, suvirintojų maršą (žr. Larso von Triero "Šokėjos tamsoje" gamyklines scenas, nors ten užteko muzikos ir montažo). Labiausiai trimatės erdvės dimensijas pajustum rykliui išdaužus akvariumo stiklą.

Gal ne taip supratau? Pasižiūriu į žodyną: abyss [bs] n 1) bedugnė; pragarmė; praraja; 2) pirmykštis chaosas; 3) žemės gelmės. Viskas tinka! Neįmanoma užsimušti bedugnėj, jei dugno nėra. Erdvės suvokimo pokyčiai priklauso ne tik nuo prietaisų, bet ir nuo pasaulėžiūros. Viduramžių tapyboj naudota atvirkštinė perspektyva, nes žvelgta "iš Dievo pusės" - tolesni daiktai atrodė didesni. Bizantijoj iš viso atsisakyta erdvinės iliuzijos (dabar - 3D), nes jiems rūpėjo ne kūnas, o siela. Čia nenoriu pasakyti, kad trimatiškumas vulgarus, "nedvasingas" ar kuo nors blogesnis už dvimatį vaizdą. Tačiau jei visas trijų dimensijų kino privalumas - dar labiau priartėję daiktai, kažin ar verta vargintis. Erdvės pulsavimas yra kažkas daugiau nei klaustrofobiški potyriai povandeninėje "Mir" kapsulėje.

3 matas. Vaiduokliai dabar madinga tema. Net vizualumui skirtoje vasaros mokykloje garsus Vakarų profesorius paskyrė jiems kursą - nuo Benjamino klajonių arkadomis iki Derrida "Markso šmėklos". "Titanike: gelmių vaiduoklyje" didžiausią įspūdį daro virtualiosios šmėklos - gražus perregimos formos kontrastas iš ekrano virstantiems prietaisams. Kompiuterinių personažų, dokumentinių nuotraukų, filmo vaizdų ir povandeninių "Titaniko" kadrų sugretinimas ir yra įdomiausias. Kai dumbliais apaugęs milžinas staiga nušvinta ir gali čia pat palyginti, kaip buvo ir kaip yra. Tiesą pasakius, gyvi žmonės šitame filme visai nereikalingi - jie neatsiskleidžia kaip gelmių mokslininkai profesionalai, tik kaip banalūs aikčiotojai. Tiesa, jie turėjo galimybę pasirodyti "kaip žmonės" - tą dieną, kai brangieji robotai gelbėjo vienas kitą iš "Titaniko" nasrų, įvyko Rugsėjo 11-osios tragedija. Tačiau po tokios "įtemptos" robotų dramos tai nepasirodė labai svarbu. Tiesa, vėsus balsas "už kadro" pakomentavo, kad tyrimas tarsi prarado prasmę. Atsargiai "išsisukdamas iš situacijos" Cameronas prarado daug daugiau. Tą spengiantį tuštumos slėgį, kuris gaubia Spike’o Lee "25 valandos" Niujorko kadrus. Ir čia jau jokios stebuklingos kameros nepadės.

Sakoma, kad brangūs erdviniai filmai rodomi ne kino teatruose, o specialiose kino salėse prekybos centruose - kai atsiranda pakankamai turtingų žmonių. Tačiau nereikia manyti, kad "Gelmių vaiduoklis" Lietuvoje pasirodė per anksti. Jis pasirodė pačiu laiku - kad pailiustruotų pusšimčio senumo Marshallo McLuhano pranašystes, pagaliau paskelbtas lietuviškai. Todėl visiems, ėjusiems ir eisiantiems į šį filmą, patariu neieškoti jame turinio ar rimtos dokumentikos - pati medija ir yra "Gelmių vaiduoklio" forma bei turinys. O mano matai tikriausiai atkeliavo iš šachmatų - nusiimsiu stebuklingus akinius ir pasitikslinsiu.

Suvaiduoklėjęs Simonas Ližė