Dailė

Gyvenimo ironija

Grafikos paroda "Vartų" galerijoje

Rima Povilionytė

iliustracija
Eglės Kuckaitės ekspozicijos fragmentas

"Vartų" galerijoje atidaryta penkių menininkų paroda. Keturios jų (koks sutapimas!) - moterys, grafikės ir vilnietės, o penktasis - vyras iš Aliaskos. Todėl daugiau dėmesio šį kartą atiteko daugumai.

Kad estampinė grafika Lietuvoje "priklauso" moterims, jau ne kartą teko pastebėti (pasidžiaugti?). Moterys nestovi grafikos meno greitkelio šalikelėj, beviltiškai bandydamos atkreipti dėmesį į jas dominančias temas - jos kuria šio žanro madas. Labiausiai iš tokių "kūrėjų", kurių darbus matome parodoje, išsiskiria Birutė Zokaitytė ir Eglė Kuckaitė. Jos priklauso menininkių kartai, kurios pasirodymas byloja ne tiek apie ryškų stilistinį formų novatoriškumą, kiek apie pasaulėžiūros kaitą. Šios dailininkės pasikėsino į "rimtosios grafikos" garbę: ironija, kasdienybės siužetų vaizdavimas, banalių istorijų sureikšminimas, motyvų citavimas, kičo elementai anksčiau buvo priimtina tik karikatūroje, žurnalų iliustracijose, bet ne estampuose.

Jaunosios menininkės į Lietuvos grafikos žodyną įvedė visą siužetinį moteriškų smulkmenų pasaulį, sudarytą iš emocijų ir išgyvenimų. Intrigos, pavydas, naivus tikėjimas, nuostaba, "mergaitiški " juokai, autobiografijos detalės bei svetimų gyvenimų nuogirdos sutelpa į grafikos lakštą. Vis dėlto, kalbėdamos apie panašius dalykus, E. Kuckaitė ir B. Zokaitytė imasi skirtingų meninių taktikų.

E. Kuckaitės darbai dvelkia rytietiška estetika. Ankstesniuose kūriniuose Eglė vos įžiūrima linija brėžiamiems piešiniams palikdavo visai nedaug vietos. Tuo tarpu visa kita užimdavo tuštuma (sugėrusi cinko plokštės faktūrą). Menotyrininkė Nijolė Adomonytė rašė: "Eglės darbuose girdime himną mažmožiams - tam, kas atrodo įprasta, nereikšminga, pilka". Čia nėra kompozicijų, grindžiamų kontrastu, ryškių spalvų. Žmogučiai, gyvūnėliai, namukai išnyra iš beribės erdvės ir vėl ištirpsta toje begalybėje. Jie iliustruoja tik dailininkei žinomą pasakojimą: pritūpusi nuoga moterytė juokiasi, kažkas šoka, kažkas nueina neatsigręždamas, du ežiukai mylisi. Siužeto paslaptys negniaužia kvapo, neatrodo ypač reikšmingos. Tačiau visos realių istorijų nuotrupos, sumišusios su keista sapno atmosfera, sustingsta laike ir kelia graudžią šypseną. "Daiktų ir sielų vienatvė tarsi savaime susikuria iš nesuskaičiuojamos daugybės plonyčių virtuoziškų linijų. Vaizdas čia kasdieniškas, materialus ir kartu kupinas kitokios, mistinės, realybės" - taip apie Eglės darbus rašo Onė Baliukonytė. Pastaruoju metu Eglė vis labiau domisi priešprieša: materialu-nematerialu, tuščia-pilna, tikra-netikra. Ji preparuoja tarp stiklų greitai į dulkes virsiančius Kotrynos bažnyčios voratinklius (galerija "Kairė-dešinė", 2002), ant ŠMC (2003) ir galerijos "Kairė-dešinė" (2002) sienų išdėlioja atspaudėlių mandalą, kuri pasibaigus parodai uždažoma. O dabar ėmė ir pakabino "Vartuose" užuolaidėles (susigaudyk, ar svarbiau kas ant jų, ar kas už jų).

Opozicija Eglės darbams - B. Zokaitytės naujausia grafika. Sarkastiški motyvai, siurealistiškos vizijos, sudėliotos į tvarkingas kompozicijos schemas. Birutės darbų personažai susirinkę iš senosios spaudos, animacijos, komiksų ir dar nežinia, iš kur, čia gausu XX a. pirmosios pusės dailės parafrazių: manieringų figūrų pozų, aprangos detalių. Stebina jos mokslinių temų pomėgis. Tiesa, medicinos meilę autorė demonstruoja jau nuo seno, vienas naujausių darbų yra išdidintos molekulės piešinys ("Meilės virusas", 2003), o dėmesio svarbiai klonavimo problemai ji parodė grafikos parodoje ŠMC (2003). Geriausiai šias pastabas paaiškina pačios Birutės komentaro apie parodą nuotrupos. "Aš niekada negalvoju specialiai kažkokių istorijų. Paskui, kai sudėlioju ir vėl žiūriu jas, pamatau viename darbe istorijos pradžią, kitame - tęsinį, trečiame - dar kažkokį motyvą, kylantį iš kitų. Personažai tarsi gyvena savo gyvenimą. Svarbiausią parodos temą atskleidžia darbas "Meilės virusas", nes meilė yra varomoji jėga, dėl kurios tavy sutelpa ir tragedijos, ir juoda, ir balta, ir absoliučiai visa skalė daiktų, nuotaikų, spalvų - kas tik nori. Taigi tas darbas - svarbiausias parodos akcentas. O vyras ir moteris - mano personažai ir amžina visų kūrėjų tema. Tie personažai iš skirtingų laikų ir epochų, nes mėgstu analizuoti. Net ir chemiškai, techniškai labai kruopščiai atlieku savo darbus. Esu linkusi į tuos mokslinius dalykus išoriškai, kaip prie estetikos. Aš nenagrinėju, kodėl būtent iš tos molekulės, susijungusios su kita molekule, išsivystė kažkas kitas - man patinka improvizuoti ta tema. Gal praėjusiame gyvenime buvau alchemikė, kad mane taip traukia. Tarsi žaidžiu mokslininkę (pavyzdžiui, namie iš kolbų darau meną). Patinka ir senas knygas gretinti. Nesakau, kad įsigilinu į epochos filosofijas, bet siekiu įžvelgti kokį keistą požiūrį. Kai rengiau medicininį ciklą, tos knygos mane paskatino. Ir vis dėlto svarbiausia veikėja - moteris. Aš pati esu moteris ir daug kas išplaukia iš pasąmonės, paskui viskas apsiraizgo kitokiais dalykais. Pavyzdžiui, einant gatve gali pamatyti kokį girtuoklį, parpuolusį ant grindinio, ar kokį nors konfliktą, ar moterį su šukuosena ir visi tie dalykai "aplimpa" svarbiausią mintį, kurią turiu galvoje (pavyzdžiui, skrydžio). Siurbiu iš aplinkos tuos visus dalykus. Šios parodos darbai tarsi žymi naują, daug monumentalesnį, didesnių formatų etapą. Didelis formatas turi daugiau įtaigos".

iliustracija
Birutė Zokaitytė. "Bandymas skristi". 2002 m.

Vis dėlto B.Zokaitytės grafikoje svarbi kiekviena smulkmena. Toks mažmožių sureikšminimas kelia netikėtų asociacijų. Kruopščiai vaizduodama kiekvieną objektą dailininkė verčia žiūrovą patikėti jos vaizduotės pasaulio realumu. Tačiau, pasak menotyrininkės Saulės Mažeikaitės, "juose yra kažkoks švelnus neatitikimas tarp to, ką jie daro, kas jie iš tikrųjų yra, ir ką galvoja apie juos kurdama autorė". Situacijų dviprasmiškumas B.Zokaitytės darbuose ir juokingas, ir rimtas - lyg kasdienio gyvenimo ironija.