Suklego "Suklegos" Kaune

"Kapela ze wsi Warszawa" R. Ambraziejienės nuotr.

Lietuvoje vis labiau domimasi neofolku, folkmodernu, postfolkloru ir kita, liaudiškais elementais paremta, nauja, kitų žanrų elementais išmarginta muzika. Tai rodo vis didėjanti šios muzikos kompaktinių plokštelių leidyba, dažnėjančios neofolko akcijos-performansai, augantis entuziastų skaičius ir pagaliau vis solidėjantis "Suklegų" festivalis.

Šiemet "Suklegos" sukvietė nemažą būrį išties radikalių Lietuvos postfolkloro entuziastų. Daug kam keistai suskambo Donio elektroakustinės, meditacinės, folku paspalvintos impresijos "Švilpiai", kuriose panaudoti dailininko A. Mončio sukurtų keraminių "švilpių" garsai. Nuo mums įprasto folkloro taip pat tolokai nutolusios "Šovos" instrumentinės kompozicijos. Šiek tiek nuvylė audiovizualiniais bandymais grindžiama folkloro grupės "Eglala" meno akcija "Postfolkloras", kurią stebint darėsi panašu, jog autoriai sudėtų visus jiems žinomus autentiškus elementus, kad tik kas nors pasakytų, jog tai naujovė. Tačiau ar naujovė netinkamai dainuoti sutartinę, kad ir kokie patrauklūs juostų raštai ekrane besisuktų?

Nenuilstanti folklorininkų "motinėlė" Veronika (Povilionienė) nenustoja džiuginti vis naujais projektais. Šį kartą ji pasitelkė klasikinės gitaros muzikos atlikėją.

Šiek tiek nustebino organizatorių sprendimas visus festivalio užsienio svečius parodyti viename koncerte. Viena vertus, kyla didžiulė rizika netekti publikos per kitus renginius, juk užsieniečiai - paprastai didžiausias masalas. Antra vertus, per vieną koncertą klausytojas gauna visą paletę Europos neofolko spalvų, garsų ir vaizdinių.

Šokis, judesio menas - turbūt viena seniausių žmogaus meninės veiklos raiškos būdų. Todėl manau, kad festivalio rengėjai teisingai pasielgė greta grojančių ir dainuojančių ansamblių pakviesdami porą šokių kolektyvų. Kitas dalykas - jų lygis. Turkijos ambasada Lietuvoje vietoj organizatoriams žadėto folkloro kolektyvo iš Turkijos "Suklegoms" dovanojo ambasados darbuotojo vadovaujamą Lietuvos merginų šokių ansamblį. Jų beviltiškos pastangos atkurti turkų liaudies šokių žingsnius ar rankų judesius priminė klusnių cirko beždžionėlių veiksmus bandant atkartoti žmogaus judesius. Juolab kad visą pasirodymą lydėjo čaižus "dresuotojo" balsas mikrofonu. Tik tas, kuris nėra matęs tikrų turkiškų šokių, gali susitaikyti su tuo kaip užuomina į šios šalies nacionalinį elementą. Šiek tiek įspūdį sušvelnino tik žaižaruojantys nacionaliniai kostiumai. Kitas šokių kolektyvas atvažiavo iš Švedijos. Tai prieš dešimtmetį įsikūrusi mokytojo choreografo Matso Akerbergo vadovaujama modernaus folklorinio šokio grupė "Transparante Blanche". Kolektyvas šokiams pasitelkė geriausių Švedijos postfolkloro grupių įrašus, pagal kuriuos kuria siužetinius šokius. Čia folkloro elementai ir simboliai, derinami su moderniojo šokio pratimais, kuria naują šokio stilių. Senovinio ratelio piešinys netikėtai keičiamas rokenrolo ar airiško reel figūromis. Viskas būtų neblogai ir galbūt neįgudusiai akiai gan įdomu, tačiau suabejoti profesionalumu vertė kiek neįprastai stambios "prima balerinos" formos ir vadovo povyza, panašesnė į senstelėjusio kūno kultūros mokytojo nei į "balerūno". Bet bala nematė tų šokėjų.

Brolių latvių folkloro grupė "Laimas muzykanti" po ilgalaikių ieškojimų autentiško folkloro laukuose ir derlingo bendradarbiavimo su legendine grupe "Ilgi" susijungė su Latvijos roko veteranais ir sukūrė bendrą produktą. Daugelio šios programos dainų stilistinis sprendimas, instrumentuotė, ritmika ir net balso skambėjimas priminė puikios latvių grupė "Jauns Mėnesis" kūrinius. Tačiau tikrai negėda sekti gerais pavyzdžiais.

Dabar apie profesionalus. Lengviau atsikvėpė turbūt ne vienas, išvydęs scenoje Artūro Noviko grupę "Jazz Land". Atrodytų, ką gi tie džiazo veteranai veikia folklorininkų renginiuose? Tačiau naujasis folklorinės medžiagos traktavimas nesvetimas ir mūsų džiazmenams. Kad ir ką darytų ir kokio žanro dirvonus purentų profesionalai, geras skonis, puikai valdomas balsas ar instrumentas, nepriekaištinga technika, ansambliškumas visada yra lemiami kokybės kriterijai. Noviko kolektyvas dar kartą sužavėjo nuostabiu skambesiu, puikiomis aranžuotėmis, nepriekaištinga scenos kultūra. "Jazz Land" atliko dvi A. Noviko kompozicijas pagal lietuvių liaudies dainas, folkloru dvelkiančią R. Kauneckaitės "Piemenų giesmę", Afrikos folkloro perliukus ir diksilendų orkestrų išpopuliarintą Amerikos negrų melodiją.

Didžiausias festivalio atradimas - lenkų grupė "Kapela ze wsi Warszwa". Grupės repertuarą sudaro liaudies šokių melodijos, kaimo dainos, baladės, atliekamos derinant autentišką folklorinį dainavimą ir balso tembrą su gan šiuolaikišku akustinių instrumentų skambesiu, šiuolaikiniais ritmais ir naujomis muzikinėmis formomis. Dviejų smuikų, basetlės ir cimbolų atliekamos ritminės-harmoninės figūros kartais primindavo net ekstravagantiškojo violončelių kvarteto "Epocalyptica" tembrinį skambesį. Jauni etnomuzikologai, folklorininkai iš Lenkijos savo darbo stilistinį rezultatą pusiau juokais, pusiau rimtai vadina biotechno- arba hiphopo sasa.

Vakaro kulminacija tapo grupės "Troica" iš Baltarusijos pasirodymas. Šios grupės kūryba itin daugiabriaunė. Čia gali išgirsti ir visai autentišką dainos fragmentą, kurį tuoj pat keičia piemenų instrumento melodija, ir šamano "kriokimą" primenančią balso improvizaciją, ir akustinio roko gitarinius ritmus, ir dar labai daug ką. Maloniausia, kad tai netampa stilistiniu kratiniu, o susilieja į vieną tikslingą kūrybinį rezultatą.

Pabuvus "Suklegų" renginiuose, peršasi mintis, jog, nori tu to ar nenori, bet kokiame žanre viską lemia profesionalumas. Ir net po įmantriausia modernumo kauke puikiai matosi primityvus diletanto veidas. Malonu, kad "Suklegos" kasmet vis tvirtėja, įvairiapusiškėja ir profesionalėja. Belieka palinkėti organizatoriams ištvermės, išradingumo, kūrybinės sėkmės ir būrio rėmėjų.