Nieko ypatinga

Laikrodis rodė 13.03. Aš stovėjau apžvalgos bokšte. Žvelgiau į tas garsiąsias Naskos linijas ir galvojau, kad Lietuvoje dabar valgomi pietūs - kepta žuvis su trintomis bulvėmis ir rūkyto sūrio padažu, pagardintu šviežiai skintais sultingais salotų lapais, kurių tėvas priraškydavo paskutinę minutę, kai susigriebdavo, jog iki autobuso belikdavo vos pusvalandis, o tai reikšdavo, kad reikės bėgti ir į kalną, ir į pakalnę, kad nebebus kada grožėtis mėlinyjančiais lubinais ar grybštelėti rūgščios pakelės žemuogės. Jos mano vaizduotėje greitai virsdavo riebiomis braškėmis, raudonais balionais ar rausvais flamingais, su kuriais ir aš būčiau norėjusi pakilti. Bet staiga atsitokėjusi suvokiu, kad ne grakštūs paukščiai jaudina vaizduotę, o mano grupė. Pamažu tolsta. Iš pradžių atrodo, kad dar galiu juos ranka grybštelėti, bet pamažu jie virsta rausvomis dėmelėmis, paskui ir visai susilieja su įkaitusiu dangumi. Netikėtai pajuntu, kad dviratis pats stoja viduryje kelio ir kad ašaros, karštos it virti kiaušiniai, ima pačios pamažu papsėti ant įkaitusio asfalto ir, nespėjus man nė dirstelėti žemyn, išgaruoja. Bet skardus perujietiškas balsas ir vėl grąžina prie Naskos linijų pratisai tvirtindamas:

- Tai ypatingi geoglifai ir geometrinės figūros, matomos tik iš lėktuvo skrydžio ir sukurtos 200-600 metų prieš mūsų erą dykvietėje, besidriekiančioje 1400 mylių palei Ramųjį vandenyną ir Andų kalnus, tačiau keistas dalykas, kad šioje vietoje nėra smėlio kopų kaip, pavyzdžiui, Sacharoje, bet tai jokia paslaptis, sauganti šimtmečio žmonių kūrybą, kurios apimtys ir paskirtis smagiai klaidina šiuolaikinius mokslininkus, antropologus ir nuotykių ieškotojus, linkusius manyti, kad šiam, kaip dabar madinga vadinti, "projektui" vadovavo ateiviai, norėję sukurti savo erdvėlaiviams nusileidimo takus, neaišku, kokias tikslais, bet jei Naska iš tikrųjų buvo gera nusileidimo aikštelė, tuomet šis oro uostas tikrai išsiskyrė iš visų iki šiol žinomų oro uostų, nes turėjo ypatingus nusileidimo takus - lamos, šuns ar kolibrio formos, ką jau kalbėti apie kitas persipynusias linijas ir geometrines figūras, stebuklingai ateiviams nesukėlusias jokių navigacijos rūpesčių, net jei pagal išsamius antropologų skaičiavimus geram pakilimo takui būtų reikėję 37 mylių žemės ruožo, o kilometrais - dar daugiau, idant laivai išvengtų bet kokio susidūrimo su prašalaičiais ar savaisiais, tačiau neatrodo, kad nors koks erdvėlaivis galėjo pakilti ar nusileisti nesužalodamas šių akmens linijų, o jos visiškai sveikos, patys matote, todėl drįsčiau manyti, kaip sakydavo mūsų Marija, ši ateivių teorija - grynas komersantų ir neišmanėlių išmonė, nes kaip kitaip pritrauksi turistus ir pinigus, jei ne pigiomis teorijomis, bet jei grįžtume atgal ir pažvelgtume į actekų, toltekų, inkų ar majų gentis, aišku, jog naskiečiams ateiviai nebuvo reikalingi, kad sukurtų tokią meno galeriją, kurios paslaptį šiandien žino išsiblaškęs pradinių klasių mokinys, nes Marija pasakodavo, kad naskiečiai, kurdami savo gigantiškas figūras, naudojo tinklelio sistemą, taip, tai tas pats pirmaklasio piešinys ant languoto popieriaus skiautės, tačiau prieš kelis tūkstančius metų naskiečiai neturėjo nei popieriaus, nei pieštuko, o juo labiau lėktuvo, kad įvertintų savo darbą "iš viršaus", ir tai akivaizdu, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie tai atlikdavo, nors žinoma, jog naudodami šį principą jie linijas nubrėždavo neįtikimai tiksliai ir proporcingai, tačiau ar nesusimąstėte, kad tie akmenų piešiniai liko nepaliesti daugiau kaip kelis tūkstančius metų, kai žmonija vystėsi, kariavo, taikėsi ir vėl pjovėsi, kai tobulėjo įrankiai ir technika, o oras buvo ypač sunkiai prognozuojamas, sunkiau nei šiandien, nes pakakdavo vieno trumpalaikio motušėlės įsikišimo - sausros ar potvynio, taifūno, ugnikalnio, žemės drebėjimo, gaisro ar šiaip kokio "pokšto", - tautos išmirdavo arba viską metusios bėgdavo, kad išsigelbėtų, net sunku įsivaizduoti, kiek visa įvyko ir kiek vandens nutekėjo, o tie akmenys liko gulėti taip, kaip juos padėjo naskiečių rankos, šiandien iškeliančios daug klausimų ir dar daugiau abejonių, "visa turi savo priežastį", sakydavo Marija, taigi "ir atsakymą", kuris, naskiečių akimis žiūrint, šiandien, matyt, tesukeltų juoką, nes visa, kas šiandien mokslininkams kelia nuostabą, - neįtikimai paprasta, kaip dažniausiai ir būna, bet mūsų protai užtrunka šimtmečius, kad perkąstų tą paprastumo formulę, o kai atsakymas pagaliau randamas, jis nieko nebedomina, nes atrodo, kad taip ir turi būti, - gidas stabtelėjo, o paskui netikėtai pridūrė:- Panašiai kaip ir vynuogės, kol jos pavirsta vynu, nukeliauja ilgą kelią, bet iš pradžių jos nuoširdžiai sodinamos, auginamos, laistomos ir prižiūrimos, jos mezga vaisius ir brandina uogas, kol galiausiai prinoksta, paskui jas surenka, spaudžia ir daro vyną, ir tik kai vynas išsiguli ir subręsta lentynose, jį patiekia į stalą ištroškusiam gomuriui numalšinti. - "Gerti. Noriu gerti", pagalvojau, bet gidas negailestingai tęsė: - Bet vynuogių niekas nebeprisimena. Nei rankų, kurios jas sodino, tik godžiai geria vyną, bet, kaip sakiau, dykynėje nebuvo smėlio, tik lyguma, nusėta akmenimis, kurie palijus oksidavosi, todėl ėmė rūdyti, tamsėti ir absorbuoti šilumą, o ši ilgainiui suformavo karšto oro pagalvę, apsaugojusią akmenis…

"Rūta!" - kažkas šūktelėjo iš apačios. Ketinau lipti žemyn ir darsyk dirstelėjau į tolį, kad bent šiek tiek paaiškėtų, apie ką čia buvo šnekama, bet staiga akyse aptemo. Suraibuliavo žemė ir dangus. Pakirto kojas ir aš parpuoliau. Toliau nieko nebeprisimenu. Tik kažkokius vaizdinius. Matyt, buvau praradusi sąmonę, nežinau, kodėl. Manau, kad esu stipri ir ištverminga.

Prisimenu, kad ranka mojo prakauli aukšta moteris. Persižegnojau. Akimirksniu pamaniau, kad tai Marija. Ta, kuri pagimdė Jėzų. Matyt, klydau, nes ji sugnybo mane už riešo ir lyg pūką pakėlė viršun. Viskas vyko akimirksniu. Nebuvo laiko net susivokti. Tik jutau, kad darosi vėsu ir gera. Matyt, pakilome labai aukštai. Bijojau dirstelėti žemyn. Staiga pajutau, kad rankos laisvos. Kad supuosi tarsi debesyje. Kad galiu vartaliotis. Tuomet žvilgterėjau į žemę. Ir tik tuomet žvilgsnis aprėpė milžinišką dykynę ir joje išsiblaškiusius akmens kontūrus - paukštį, driežą, pelikaną, beždžionę, vorą... "Kažkur matyta". Užsimerkiau. Bandžiau prisiminti. Bet tuo metu moteris sugriebė mano riešą ir atvertė delną. Akimirksniu tokias pat linijas išvydau savo delne. Ji ėmė kažką nebyliai vapsėti. Vieną minutę, antrą, trečią. Staiga liūdnai šyptelėjo ir atvirai pažiūrėjo man tiesiai į akis. Surikau ir truktelėjau delną. Pajutau, kad krentu. Kai atsimerkiau, supratau esanti ant žemės. Medžio pavėsyje. Grupė klausėsi, kas pasakojama.

- Mariją palaidojome porą dienų prieš jums atvykstant. Jai buvo 95-eri. Vietiniai vadino ją "loca gringa". Tiesą pasakius, ji tikrai atrodė kvaištelėjusi, nes niekas nesuprato, ko ta vienišė blaškosi po neaprėpiamą dykynę vis matuodama, braižydama, - jis nutilo. Kažkodėl susimąstė, paskui ir vėl tarė: - Čia lyja dukart per metus - ir tai vos pusvalandį. Patys matot, kaip čia karšta. Jokios gyvybės, tačiau ši matematikė iš Drezdeno pradirbo čia 55 metus.

- Vadinasi, neapsirikau? - visi sužiuro į mane. Pasirėmusi alkūnėmis kilstelėjau nuo žemės.

- Ar jums geriau? - pasiteiravo gidas.

- Taip, ačiū. Ar ji Marija iš žydų žemės?

- Taip, žydė, bet iš Vokietijos, - tęsė gidas.

- Iš pradžių turėjo apdriskusią palapinę. Vietiniai jos gailėdavo. Palikdavo vaisių prie palapinės. Vėliau kažkoks ūkininkas pasigailėjo ir leido apsigyventi viename nedidelių ūkinių pastatų. O ji sakydavo: "Jie nesupranta, ką gali veikti moteris dykinėje spiginant negailestingai saulei. Vieni mano, kad esu ragana, kiti - kad beprotė. Man nerūpi, ką jie mano. Neprivalau jiems nieko aiškinti. Užtenka, kad galiu ramiai dirbti, antraip jų neatsiginčiau. Svarbiausia, kad kasdien galiu vaikštinėti palei tas linijas, matuoti, braižyti, skaičiuoti. Pamažu imu suprasti, kad jos sudaro viena. Čia atsitiktinumų nebūna", - gidas stabtelėjo stebėdamasis savo žodžiais. (Manau, ją gerai pažinojo). Ir kilstelėjęs galvą vėl tarė: - Manau, ji susitaikė su tuo, kad kaimiečiai jos niekada nesupras ir kad ji pasmerkta vienatvei. Antra vertus, ji labai gerai žinojo ir tai, kad yra vienintelė ir pirmoji. Ji mūsų … - nutilo nebaigęs sakinio. Stojo tyla. Tyla, kurios niekas nedrįso nutraukti. Bet jis ir vėl pats ėmė šnekėti: - Jums reikia judėti. Kraukitės daiktus, jūsų laukia kalnai. Keturi kilometrai virš jūros lygio. Šimtas - stataus kilimo. Dviračiais ten nenuminsite. Štai mano draugai. Jie padės jums sukelti dviračius ant autobusiuko. O tu, - ir jis pasisuko į Valterį, gražų pečiuitą vyrą, - lipk ant stogo ir sutvirtink juos virvėmis. Tu juk vietinis.

Tai buvo Valterio pirmoji žygio diena.

Kilimui į tas Pampas Galeras kažkodėl nebuvome pasiruošę. Na, tiesiog taip išėjo, kad čia buvo taip sausa ir karšta, jog nė neįsivaizdavome, kad gali būti ir kitaip. Todėl Sigitas mūvėjo murzinus padėvėtus šortus, Valteris - plačias medvilnines kelnes ir vilkėjo medvilniniais berankoviais marškinėliais, prisigėrusiais sodraus prakaito kvapo, kiti - šiaip laisvais ir neįpareigojančiais keliautojo drabužiais. Bet kalnuose slėgis pamažu kilo, praretėjo deguonis, o temperatūra, įsivaizduokite, nuo + 400 C nukrito iki + 50 C. Giunteriui sutriko virškinimas, Slavikui paleido vidurius, kitus išmušė baltomis dėmėmis, o mane taip supo ir pykino, kad ties kiekvienu posūkiu apsivemdavau, tačiau Achmedas, Gediminas, Oliveris ir dar keli neseniai prisidėję perujiečiai pareiškė į autobusiuką nesėsią, o įduosią visą mantą mums ir į viršūnę dviračiais užminsią patys. Man taip plyšo galva, kad neįstengiau net įsivaizduoti, ar tai įmanoma.

Kol pasiekėme plokštikalnį, taip išsekau ir sustirau, kad Sigitas ir Edvardas mane paguldė į lovą taip, kaip stovėjau, tačiau šlykščiausia, kad negalėjau kontroliuoti savo įkyrių minčių. Pavyzdžiui, "Kodėl Marija buvo tokia? Ji tikriausiai apie mirtį nesusimąstydavo, nes nuolat su ja kalbėdavosi vaikštinėdama tarp tų akmenų, bet ar pasiilgdavo namų? Kiek aš tų marijų pažįstu? Galima būtų paskaičuoti. Sigito, Gedimino, Kristofo, bet ar ji žino, kad jis žydras?"

Šalta. Išsirioglinau iš lovos. Apsimoviau Piterio dovanotas kojines ir dar vieną kažkieno rastą porą. Atsiguliau. Nepadėjo. Krėtė drebulys. Vėl atsikėliau. Įlindau į džinsus ir apsivilkau porą vilnonių megztinių. Vėl atsiguliau. Kūnas tirtėjo lyg elektros krečiamas. Nosį kyštelėjo Sigitas. Pamatęs mane pamėlusią, "suorganizavo" kalniečių lietpaltį, "nukniso" kažkieno miegmaišį, dvi antklodes ir susupęs mane į kokoną išėjo vaistų.

Negelbėjo. Vienu ypu išvėmiau. O skrandis tebetrukčiojo. Tuomet Sigitas prisiminė turįs kalėdinį siuntinuką. Man siųstą iš namų prieš dvi dienas. Pamiršęs atiduot.

Išvyniojau. Kveptelėjo namais. "Mama. Tai ji ėjo į prekybos centrą, pirko šitą šokoladinį kiškutį. Rado kalėdinių žvakučių. Paėmė šitą, raudoną. Matyt, jau buvo prie kasos. Kai prisiminė, kad mėgstu riešutus. Tikriausiai nebepaisė eilės ir grįžo atgal ieškoti riešutų. Bet prėskučius kepė pati. Matyti, kad tešla buvo pjaustyta peiliu, virtuviniu, kuriuo kasdien raikydavome duoną ir įsivasarojus atsukinėdavome langų varžtus, kad išvalytume jų vidinę pusę, o palei langus pražydusių dar močiutės sodintų baltų jazminų dvelksmas ir gaiva pripildydavo namus iki pat jų slapčiausių kertelių. Aguonų nepagailėta, o cukraus? Trūksta, kaip visada, užtat niekaip nesupainiosi - savas skonis ir kvapas. Paketėlis suvyniotas į spalvotą "EKO" reklaminį laikraštį "Kalėdų nuolaidos 1999". Tokius visuomet duodavo prie kasos, brukte įbrukdavo. Visuomet jų atsisakydavau ir nekęsdavau, nes namie jų būdavo pilni kampai - virtuvėje, ant palangės, pintame krepšelyje, viduriniame kambaryje, prie senos vokiškos komodos, ir vėl ant palangės, kad žiemą pridengtų langų plyšius, kai imdavo žvarbti oras ir sniegą žerdavo guotais, ir prie klozeto, kad per dažnai nereikėtų pirkti tualetinio popieriaus, prie telefono, kur mėgdavau žymėtis numerius ir pavardes, nes jų niekaip neatsimindavau, o užėjus tvarkos isterijai mesdavau visokius "š" lauk, kad būtų "daugiau oro", ir kai kurio nors pasigesdavau, eidavau bei klausdavau mamos: "Klausyk, gal žinai kur tas Piterio telefono numeris?"

Trumpiau tariant, tais reklaminiais laikraščiais klodavome šiukšlių kibiro dugną. Bet šitą. Šitą prispaudžiau prie krūtinės. Kai paketėlin įkišau ranką su prėskučiais, jis šiltai sušnarėjo. Pabandžiau dar kartą. Dar sykį. Ir dar. Jis šlamėjo vis taip pat šiltai. Taip kartojau be paliovos. Prėskučius dėjau šalia ir klausiausi to šnabždesio, kol netrukus ėmiau snūduriuoti.

Kai pabudau, išgirdau šurmulį. Supratau, kad vyrai atvažiavo gyvi ir sveiki. Gediminui ir perujiečiams paskutinius kilometrus padėjo įveikti kelių policija, antraip jie būtų visai nusibaigę. Kai atsikėlusi pravėriau duris, pakvipo koše. Pasklido švelnus ir gerai pažįstamas lūpinės armonikėlės liurlėjimas. Taip Giunteris mus žadindavo rytais.

____________________

Goda Skirmantė Čiplytė gimė 1967 m. Vilniuje, penkių vaikų šeimoje. Baigė 22-ąją vidurinę (dabar Daukšos) mokyklą, paskui Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijo anglų kalbos mokytojos specialybę. Beprotiškausias dalykas - kelionė dviračiu aplink pasaulį 1998-2000 m.