Nauja nebūtinai tai, kas seniai pamiršta

"Holivudo žmogžudysčių skyrius"

Kad kine jau per šimtą metų naudojami tie patys 52 (pasak kitų - 32) siužetai, žino visi. Kad perdirbinys yra mėgstamiausias pastarojo dešimtmečio Holivudo "žanras" - taip pat. Tai niekam netrukdo, nebent keliems nepatenkintiems kritikams. Tačiau kai beveik tą pačią savaitę pasižiūri kelis perdirbinius ar juos primenančius filmus, patiri tikrą atmetimo reakciją.

Nemanau, kad kas prisimena seną 1979 m. komediją "Uošviai" ("The In-Laws"), kurią 2003-iaisiais į dienos šviesą ištraukė Andrew Flemingas. Gal jos niekas ir neprisimintų, jei ne originale vaidinęs legendinis Peteris Falkas (leitenantas Kolombas) ir bendras pavadinimas, kurį lietuvaičiai nusprendė patobulinti į "Misija : vestuvės" (JAV, Vokietija, Kanada, 2003). Tačiau ir nežinant, iš kur atsirado naujasis filmas, neapleidžia įspūdis, kad žiūri kažką, kas, švelniai tariant, kartą jau buvo suvirškinta. Spręskite patys.

Du vienas į kitą kardinaliai nepanašūs ponai - padorus iki koktumo ortopedas Džeris (Albertas Brooksas) ir "svieto" perėjūnas Styvas (Michaelas Douglasas) - rengiasi savo atžalų vestuvėms. Liko tik menkniekis - susipažinti. Susipažinus prasideda neįtikimi dalykai, nes vienas palaikomas kitu. T. y. CŽV mano, kad nuobodusis ortopedas yra ginklų, narkotikų bei rusų povandeninių laivų prekeivis ir visais požiūriais pavojingas tipas. Tai naudinga Douglaso herojui, nes jam kuo daugiau sumaišties, tuo geriau: CŽV nuolat lipa ant kulnų. Tuo neatitikimu pagrįstos visos komiškos filmo situacijos, tačiau jos parodomos, deja, sitcomo lygiu, nes ir pagrindiniai aktoriai nuolat perlenkia vaidindami, nepalikdami vietos jokiai natūralesnei reakcijai.

Styvas tamposi ortopedą visur, net į salą, kurioje įsikūrė povandeninio laivo pirkėjas prancūzas. Jei prancūzas, tai būdinai - moteriškų manierų, kvailas, dėvintis velniai žino ką. Žodžiu, prancūzas, atspindintis Buscho jaunesniojo Amerikos požiūrį į jo karinės euforijos nepalaikančius sąjungininkus. Gaila, kad jį vaidina žavusis Davidas Suchetas, visiems laikams taip ir liksiąs elegantiškuoju Erkiuliu Puaro. Filme pabarstyta ir daugiau neva aktualių detalių: Douglaso Styvas bendrauja su negailestinga rusų mafija, jo buvusi žmona (Candice Bergen) visur tamposi Tibeto vienuolį.

Gaudynės vyksta pasirengimo vestuvėms fone. Toks margas fonas dar labiau sustiprina ekrane dominuojančio chaoso įspūdį. Režisierius nesugeba visko suvaldyti, todėl aktoriai intensyviai tampo paklodę kiekvienas į save. Aišku, viskas baigiasi turtingomis vestuvėmis ir visuotiniu susitaikymu. Akivaizdi didaktika baigia tai, ko nespėjo baigti režisierius ir iš povandeninio laivo paleista raketa.

Perdirbinio įspūdį sukelia ir Rono Sheltono "Holivudo žmogžudysčių skyrius" ("Hollywood Homicide", JAV, 2003). Du Los Andželo policininkai - pagyvenęs ir jaunas - yra partneriai. Jie abu nepanašūs, tačiau prispyrus bėdai tampa puikia komanda. Policininkai tiria bylą, kurioje nužudyta repo žvaigždė, o pagrindinis įtariamasis - pramogų verslo ryklys. Gaudynės seka gaudynes, tačiau jas paįvairina tai, kad abu herojai nuolat pakliūva į keistas situacijas. Dėl tų situacijų kalti jų keisti pomėgiai.

"Holivudo žmogžudysčių skyrius" yra žvaigždžių filmas. Pagyvenusį policininką vaidina Harrisonas Fordas, kuriam vis dar nesiseka prirasti naują amplua. Jauniklį - naujosios kartos žvaigždė Joshas Hartnettas. Galima numanyti, kad filmas turėjo tapti simbolišku abiejų kartų sutaikymu, atskleidžiant, kiek daug dalykų juos sieja. Tačiau ekrane toji jungtis taip ir neįvyksta. Fordas vaidina sau, Hartnettas - sau. Abu jie iš paskutiniųjų stengiasi "sužmoginti" personažus, parodyti jų silpnybes. Mat Fordo Džo yra ne tik policininkas, bet ir nekilnojamojo turto agentas, kiekvieną akimirką besistengiąs suderinti darbą ir pomėgį. Hartnetto Kaldenas svajoja apie kino žvaigždės karjerą ir net vaidina "Geismų tramvajuje". Aišku, Stenlį Kovalskį. Tačiau ironiškos užuominos taip ir lieka užuominos, nes nelabai pritampa prie visiškai televizinio, saldaus, "gražiai" filmuojamo ir iš esmės jokio vaizdo.

Senojo kino atmosferą, prislopintą, tamson panardintą kadrą, ir rafinuotus kriminalinius žaidimus bando stilizuoti debiutantas Damianas Niemanas filme "Pokeris" ("Shade", JAV, 2003). Filmas prasideda epizodu, kuriame jaunas lošėjas Dinas (Youngas Deanas) sušaudo savo partnerius ir pelno legendinę šlovę. Po daugelio metų kitas jaunas lošėjas (Stuartas Townsendas) sugalvojo nepaprastą planą, kaip aplošti Diną ir tapti turtuoliu. Jaunuolis vos netampa už jį apsukresnių apgavikų auka, tačiau Dinas, kurį vaidina tarsi iš dieviškų aukštybių trumpam į ekraną nusileidęs Sylvesteris Stallone, ištiesia jaunuoliui ranką. Patirties perdavimo ar greičiau simboliško tėvo ir sūnaus susijungimo aktas įvyksta mūsų akyse. Tačiau senoji kino mitologija nebeveikia.

"Pokerio" struktūra ir idėja akivaizdžiai pasiskolinta iš bene garsiausio filmo apie lošėjus - George’o Roy Hillo "Apgaulė". Tačiau jis akivaizdžiai neprilygsta idėjiniam pirmtakui, nors intriga rutuliojama gana sumaniai, paspendus žiūrovui ne vienus spąstus. Ko buvo vertas vien Paulo Newmano ir Roberto Redfordo duetas? Stallone net ir įtempęs visas jėgas negalėtų prilygti nė vienam jų.

Po tokių filmų kyla naivus klausimas. Anksčiau kinas neturėjo tiek daug galimybių, bet turėjo daug idėjų. Dabar galimybės praktiškai neribotos, bet idėjos skolinamos iš senų filmų ir komiksų. Aišku, senasis kinas neišsemiamas. Tačiau ar tai gali paguosti?

Živilė Pipinytė