Baltojo oleandro šešėlyje

"Baltasis oleandras" ("White Oleander", JAV, Vokietija, 2002) vilioja Renée Zellweger ir Michelle Pfeiffer vardais. Turiu įspėti gerbėjas (-us), kad Zellweger pasirodymo teks laukti beveik valandą, kad švystelėjusi kaip kometa ir savo neblėstančiu optimizmu pažadinusi dūstantį pasakojimą, ji staiga išnyktų visiems laikams (pasak kolegės, "tokiame filme Zellweger negalėjo nenusižudyti"). Pfeiffer teko ne ką geresnė dalia - visą filmą ji leidžia kalėjime, kur atsidūrė už meilužio nužudymą. Be to, ji dar ir menininkė, ir (blogiausia) paauglės Astrid motina, kone per prievartą brukanti dukrai savo ekscentriškas vertybes. O tų pamokymų "išmintis" byra banalybių perlais žiūrovams ant galvų: "Grožis - mūsų jėga" ir panašiai.

Lietuviškame filmo tinklapyje "Baltasis oleandras" pristatomas kaip "drama apie gyvenimo pažinimą pagal rašytojos Janet Fitch novelę" (iš tiesų romaną, bet tai šiuo atveju nesvarbu). Taigi valandą ir penkiasdešimt minučių stebime iš šeimos į šeimą, iš prieglaudos į prieglaudą keliaujančios Astrid brendimo kančias ir gyvenimo pamokas. Režisierius Peteris Kosminsky visaip stengiasi pabrėžti patirties dramatizmą, kuris turėtų apsaugoti nuo romane ir scenarijuje tykančių melodramos pinklių. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet melodramos pastatyti jam tikrai nepavyko.

Tiesą sakant, filmo pradžia neatrodo tokia beviltiška. Nors viltį ir tikėjimą, kaip ir pridera, sužadina beviltiškiausieji. Pavyzdžiui, toks šaržuotas buvusios alkoholikės, o dabar vaikų prieglaudai vadovaujančios atsivertėlės personažas (Robin Wright Penn, puikiai pažįstama gražuolė Keli iš "Santa Barbaros"). Pripirkusi naujajai įnamei rožinių drabužėlių, čia pat paklausia, ar ši "priėmė Jėzų kaip asmeninį gelbėtoją" (gal tiksliau būtų versti "išganytoją", bet vėlesni siužeto vingiai geriausiu atveju leidžia tikėtis raumeningo garbanoto vyruko a la "Gelbėtojų" Mičas). Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Liauną gležną Astrid apgauna, pašauna, primuša (ne vienu metu ir ne tie patys). Žinoma, atsiranda ir viltingų prošvaisčių - genialus ir supratingas komiksų piešėjas, mylinti Zellweger įmotė - bet jų gerus norus dažniausiai sutraiško "žiaurus gyvenimas". Galiausiai trapi blondinė patenka į apsukrios emigrantės iš Rusijos rankas ir pavirsta pajuodusia nuo makiažo "kieta" juodaplauke, kažkuo primenančia smarkiai sublogusią Monicą Lewinsky.

Žinoma, svarbiausi filme - motinos ir dukters santykiai. Net ir už grotų motina manipuliuoja dukters (ir netgi jai artimų žmonių) gyvenimu. Ji patetiškai šlovina laisvę ir savarankiškumą, ragindama nepasiduoti kitų rodomam gailesčiui. Tačiau pati elgiasi egoistiškai ir žiauriai. Nenuostabu, kad ilgainiui dukters meilę keičia neapykanta, galiausiai - tiesiog vartotojiškas instinktas (perpardavinėjimo versle apsitrynusi Astrid ateina pas motiną sudaryti sandėrio). Tačiau kažkodėl tie santykiai gilaus vidinio dramatizmo nepasiekia - Pfeiffer taip ir lieka "gražiausia kada nors kalėjime sėdėjusia moterimi", pasak Norm Schranger, o Alison Lohman suvaidintai Astrid belieka ja gėrėtis arba baisėtis.

Kam skirtas šis filmas? Veikiausiai paauglėms mergaitėms, kovojančioms už savarankiškumą ir norinčioms tapti stipriomis moterimis. Bent jau taip teigia kai kurie kino kritikai. "Where does a mother end and a daughter begin?" - iššoka prieš akis atsivertus anglišką filmo tinklapį. Turint omenyje, kad motinos ir dukters santykiai, kitaip nei tėvo ir sūnaus, Vakarų kultūroje yra palyginti menkai atspindėti, filmo kūrėjų pastangas reiktų vertinti pozityviai. Bėda ta, kad "Baltasis oleandras" verčia ne mąstyti, o nuobodžiauti. Gal iš tiesų verčiau iškabinti gatvėse gražius plakatus su motina ir dukra, kaip siūlė Irigaray?

Simonas Ližė