Jolanta Sereikaitė

Akmenys
Lyg maži kūdikiai, miegantys žemėje,
purvo apsiaustais slepiantys margą odą,
išblukusi saulė klajoja už debesų ir
nenori nieko paliesti. Plauname nuo jų
sustingusius sluoksnius, jie ilgai nematė
šviesos, giliai užkasti žemėje sapnavo
bespalvį dangų, o dabar netyrinėti žvaigždėlapiai
spindulius brėžia į mano rankas, purvą
nudraskius, nuogumas ir vėjo piešiniai
išryškėja tarsi mažos akys, atspindinčios gamtą,
akmenys, atstumti ledynų iš labai tolimų vietų,
jų praeities šaknys išsilydė žemės drėgmėje,
šiandien jie priglausti žinančios jų tikrąją kilmę
namuose, lyg našlaičiai sulipdo tėvų suskilusį indą,
žmonių norai juos verčia keliauti, traktorius,
dardantis išdžiūvusiomis pelkėmis, atitempė
ne vieną į šią sodybą: vieni iš jų džiaugias,
o kiti liūdi apsisiautę apeigomis, įrašę
į grumstų tatuiruotes prarastus vardus,
tačiau naujoji globėja sustato juos ratu ir suteikia
kiekvienai esybei naują rolę, akmenys
amžini ir jų atmintis beribė lyg taurė, talpinanti
kometų žiežirbas, svetimų minčių spiečiai
gelia jų sielas, pasiklydę dirvoje jie
dingusių erdvių nebeatmena.

Balsai
Apsemti balsai praryja orą
tarsi tuščios lėkštės, iš kurių niekas nevalgo,
lyg metalas, rūdyjantis skambesy,
salę užpustęs baltų sienų šiugždėjimas,
kurtinantis do skelbiasi pranašu
klausytojams, kurie nemano amžinai čia pasilikti.
Ir taip medžiai įsilaužia pro langus,
šaknys nepaiso cemento stabdydamos
pianino laiptelius, vedančius į tuščią erdvę,
akmenų karalystė ant mano pirštų.
Žaidžia rožinio kvarco apyranke
nuskaidrėjęs žvilgsnis,
aukštai nuskriejęs ir nukritęs į alpstančią primadoną,
sunkus jos balsas, aptekęs jausmais...
Jaunas solistas išeina, jo laukia
kiek kitokia publika:
kryžių mezginiai, Kristaus veidas,
dviejų žuvų šokis taurėje ir
vynas, kuris nepulsuoja aistra,
gundymu švelniu dvelkianti estetika,
kartais atgrasi lyg spygliai.
Jie pasirodo prieš salę, laukdami
įvertinimo iš Dievo ar jo angelų.

Katės
Ji tėra sargė šių valdų, išblokšta iš svylančių džiunglių,
įpareigota saugoti apleistas laiptines, medžiai išverkia
lietų, kaulėtais krumpliais vydami oro gūsių nuošliaužas,
tarsi patys būtų sargai šaligatviams ir skardiniams stogams.
Išverstaakiai purškia katinai pašiauštas keteras, tyko
rūsyje, siauras uodegos šešėlis nušleivojo į kampą,
kur pelės urvelis, ir brėžia apie save magišką ratą,
citrininės akys ateivės iš smėlingų stepių, sunkių piramidžių
šešėliai slepia puošeivas dievaites, ištremtas iš Sirijaus
ar dar iš kurio galaktikas perinčio auksinio kiaušinio.
Ar jos nežiūri kreivai į šlepsinčius batus, aplaukėjusios
nuo durų skambučių grojimo, apakusios namų katės tingios
po susicukravusiais šeimininkų slankiojimais, stebi dėmes
kambarių odoje, laukdamos šaldytuvo varstymo,
besaikio it šis pūkuotas godulys, tamsios letenos
aplipę smala, ar tik ne raganų ištikimos palydovės,
seksualumo sapnai, laikinai atsikratę prietarų,
begalinė laisvė brūžinant uodegas į cementą,
šis uždraustas vaisius neturi kauliuko, bet tik kailiuką...

Kiemas
Balta katė šnairuoja prietemoje,
uodegą išskleidžia
mėnulio kaukėje
ir laukia nakties, nors jau vakaras
glitus, mėliu
nuspaudęs vieną klavišą,
vairuoju sidabrą,
nors esu auksas,
bijok, vėjau, manęs,
mylimasis, atidaryk savo veidą
ir galvok apie nieką,
negalvok apie ateitį,
trūkinėjantys skėčiai prašo lietaus,
nuleidę uodegas katinai
laukia vakarienės,
kol ją numes sutemų pelė - žvaigždė;
laikas, vienintelis laikas.

Marių atmintis
Sustingusi cemento tvarsčių drėgmė
tapo samanomis šilkines medūzas
mole, kai juo žaidžia marių dumblas.
senas jūreivis, užmigęs prie kranto,
be jokios meškerės, kuria žmonės gelbstisi
iš nuobodulio bei vienatvės, atlapoję
pajuodusias širdžių kertes lengvoms bangelėms,
jų kutenimas nėra toks kaip meilužių,
snaudžiančių debesų pūkuose, viena valtis
semia mėnulį, virš kopų spindintį pakabučio
atspindį, ar ne šiurkštūs pamario žolių megztiniai
dengia pavargusios smėlio deivės kūną,
sakoma, vanduo ir moteriškumas dera
prisiderink ir tu prie vyno taurės, baltų lėkščių,
įdegusi saulėje, kai kažkur telefono nasruose
persikūnijo į skaičių molekules mano
pamiršti artimieji: gal vėl juos nešiojuos.

Pusiaukelėje
Nieko neberasite pagal savo atvaizdą: šerkšnas apžėlęs
veidus
už lango akivarų, nukreipęs kristalą į nespindintį kailių guolį,
balta spalva apgaubia beforme valia vaiką, kuris kumščiuoja
šalia esančius, susiduria atsipalaidavęs vyzdys su nerimo
pripustytu žvilgsniu: kas bus toliau, nukritęs žingsnis
nuo batų kaip nuluptas vaško anstpaudas nuo dar neišsiųstų
laiškų,
neatidarytų seifų: vagys aptingę; sulėtėja kraujas tekėdamas
po arterijas, kurias šildo žiema radiatoriais, šuo su paltuku
šmirinėja po parką, apšąlusi šeimininkės ranka gniaužia
pavadėlį,
nėra tikrovės sidabriniame šaltyje, žlegt, ir sustingęs vanduo
atlapoja savo širdį: argi ji ne ledinė? pulsuojanti
oro burbulais giliai giliai panyra į savo atsakymus: klausti
nebelieka ko, nes visi gyvena savo miražuose, įsmunki į
kalėdinių
prekių rojų: žvakėse dega ugnies šaržas išsišiepęs kreivai.

Nuotrupos
Oro kokteilis vėjo nėriniuose, pro kuriuos išlenda
debesų nuspalvinti liūtai: liūdesys nukritęs, tvyro švelnumas,
netikras tarsi dykumų atspindžiai. Ištrauk mane iš žiemos
vilnonių letenų, apsunkusi nuo kalbėjimo širdis prašo,
išvesk ją iš šio samprotavimo labirinto: mano Dievas tebuvo
kaukė, ir kai aš į jį pažvelgiau giliau, jis nusigręžė
ir nebegalėjo kalbėti - po kauke nebebuvo lūpų.

....
tebuvo akimirka, persisunkusi sapnų violetiniu skambesiu,
apgaulinga it gulbių pūkai paveikslėliuose,
smaragdinis erdvės juokas tavo sufabrikuotam sapne;
galvojau apie žiemos ištirpimą, laukiau, kada pasirodysi,
bet atėjai apaugęs savimi, savo patobulinta vergove
užsidangstęs lyg šarvais.

....
numetu keletą laiškų į ekraną, atranda jie savo prasmę:
švytintis reginys iš raidžių, skaičiuojantis tarpus
tarp žodžių, kuriuose slypi nublokštos mintys,
pačios tikriausios archangelų numylėtinės,
ketinimai mėgsta tylą, pasimėgauk ir tu: susirėmė kardais
spindulių nykštukai, virusai šnypščia genijų rankose,
mokausi skaityti likimo vingius kažkieno odoje,
bet apstulbęs liūdesys neklausia, kas ir kodėl.

Voveraitė
Ryškus šviesos šydas ant tako,
nukirsta hidros galva lyg sudžiūvus šaka,
balsas, barškėjimas voveraitės kailiuke,
šokinėjančios ir purtančios uodegą, gąsdina
mane šis pelenų spalvos papilve žvėrelis,
apskrudęs lyg duona iš viršaus, sansaros ratas
simboliškai sujungia popierių dantyse
su prišnerkštais brūzgynais, nėra kur pasislėpti
nuo žmonių, nuo atliekų, civilizacijos žymeklių,
į pūstauodegės valdas braunasi apsvilus tuštuma,
cemento ir plastmasių stabukai, popieriai, buvusio
miško išnaros, irzli muzika, automobiliai,
smaragdo spalvos pumpurai jaunuose ūgliuose,
vienintelė pušis aikštelėje, kuria žvėrelis skuodžia
į viršų, vis atsigręždamas: kas aš, pritūpus
stebiu, prisiglaudus prie sluoksniuoto kamieno,
lupasi pušys lyg nudegę kūnai, švaistosi uodega
kardu voveraitė, šiukšlę įsikandus į dantis.
Ar į lopšį, drevę velka nenaudingą radinį, laišką
ne laišką, seniai neberašau tikrų: kurpiu emailus ir žinutes,
telefone lyg juodame karste šiandien snaudžia tyla,
numeriai keičiasi kaip ir žmonės, kai kurie
sustingsta užbalzamuoti ateičiai: skaičiams
sava lemtis ir laikas numezga megztinius
nenaudojamiems numeriams, apsirenkite šakų
spragsėjimu po kojomis, pavasarine žole,
žnaibančia samanas. Kažkur toli yra drevė
tolimiems numeriams, riešutams ir kankorėžiams,
vaikas klausia: ar voveraitė turi namus, kur ji verda
sriubą, ar turi viryklę? Ką aš galiu pasakyti,
nedemonstruojanti laimės dienos šviesoje,
slepiu po kamieno oda lyg gaivų orą pušų troškimą
įskelti spyglių degtuku ugnį iš saulės.
Melancholiko atradimas: voveraitė - ne šuo,
apsieis be pavadėlio, be rankų šilumos,
nepasiekiama miestui, egzistencijai, šiandienai.
Voveraitė neturi telefono ir jo numerio, pasaka tokia:
nekuria laiko, neskaito laikraščių. Pavasario oras,
nukritęs iš dangaus, vis dar vėjuotas.