Piešinio atgimimas

Kasdien "Lietuvos aido" galerijoje vyko piešimas iš natūros

Paskutinę praėjusių metų dieną, tiksliau - Gedimino aikštės varpinės laikrodžiui mušant dvyliką, o kartu skelbiant 2003-ųjų pradžią, netoliese įsikūrusioje "Lietuvos aido" galerijoje buvo atidaryta Jūratės Stauskaitės piešinių paroda "Čia ir dabar".

Netradicinis ne tik vernisažo laikas, bet ir pats parodos sumanymas. Mat dailininkė jau kurį laiką puoselėja idėją gaivinti piešinio, kaip savarankiškos meno šakos, prestižą. Pirmieji žingsniai buvo padaryti 2001-ųjų lapkričio 29 d. Vilniuje, Rašytojų klube, kur vyko Jūratės Stauskaitės piešinių parodos atidarymas-akcija "Eskizai smuikui solo". Tai buvo autorės režisuotas poezijos ir muzikos spektaklis, kuriame dalyvavo smuikininkės Rusnė Mataitytė, Dalia Kuznecovaitė, pianistė Aldona Šikšniūtė, poetai ir prozininkai Alfonsas Andriuškevičius, Onė Baliukonytė, Vanda Juknaitė, Alvydas Šlepikas, Dovilė Zelčiūtė. Kiek vėliau, po pusmečio, dailininkės piešinių paroda surengta Nacionaliniame dramos teatre, o dabar parengtas ir jau pradėtas įgyvendinti projektas "Piešinio atgimimas".

Šiuo projektu siekiama sugrąžinti į meninę kūrybą tiesioginį, emocinį ir žmogišką santykį su aplinka, sužadinti kūrėjų, meną studijuojančių žmonių ir menu besidominčios visuomenės susidomėjimą viena seniausių ir pagrindinių dailės raiškos būdų - piešiniu. Paroda "Čia ir dabar", gruodžio 31 - sausio 15 d. vykusi "Lietuvos aido" galerijoje, buvo pirmasis minėto projekto renginys ir, regis, atliepė jo siekius. Susidomėjimą piešiniu rodė ne tik Naujametinę naktį akcijoje dalyvavę dailininkai, bet ir parodos metu piešę iš natūros J. Stauskaitės kolegos. Kiekvieną dieną nuo 12 iki 14 val. galerijoje vyko piešimo iš natūros seansai, kuriuose darbavosi ne tik žymūs dailininkai Algirdas Petrulis, Dalia Kasčiūnaitė, Irena Daukšaitė-Guobienė, Jūratė Račinskaitė, Elena Zavadskienė, Arvydas Baltrūnas, bet ir jaunimas bei vaikai. Beje, Naujųjų naktį akcijoje sukurtą kolektyvinį piešinį-drobulę vaikai interpretavo bendrame piešinyje "Paukščiai", o vieną savaitgalį J. Stauskaitė, viena užsidariusi galerijoje, interpretavo šį vaikų piešinį. Toks tęstinis darbas nebuvo iš anksto sumanytas, tačiau spontaniškas kūrybos procesas tiko ir parodos "Čia ir dabar", ir projekto "Piešinio atgimimas" sumanymui.

Neišmatuojamos piešinio variantų ir prefrazavimo galimybės liudija, kad ši meno sritis yra nepelnytai primiršta. Tai skatina projekto sumanytojas - J. Stauskaitę ir šių eilučių autorę - gaivinti ir įteisinti piešinį kaip plastinės kūrybos pamatą, suteikti jam konceptualaus kūrybos proceso statusą, prilyginti piešinį kitoms meno raiškos sritims. Ypač tai aktualu šiandien, nes šiuolaikinio meno procese akivaizdus nutolimas nuo pamatinių meno dalykų. Parodose dominuoja instaliacijos, performansai, autentišką meninę raišką keičia kompiuterinės technologijos, naujoji komunikacija. Tai ima niveliuoti kūrybos individualumą, kurio pamatas yra emocinis menininko santykis su aplinka ir savimi. O piešinys - tiesioginė kūrėjo ir kūrinio jungtis, liudijanti menininko stilistikos, jo minčių ir jausmų originalumą.

Tiesa, ne kiekvienas dailininkas kasdien imasi pieštuko, eskizuoja iš natūros, taip miklindamas ranką, tarsi pianistas ar smuikininkas grodamas gamas. Tam tikrą barjerą turėjo įveikti ir minėtuose dviejų valandų seansuose dalyvavę J. Stauskaitės kolegos: varžė tai, kad teko dirbti visiems matant, nelengva buvo įveikti ir įgytą individualią piešinio manierą. Dailininkai piešė vieni kitus, jiems pozavo galerijos direktorė Birutė Patašienė, aktorė Monika Bičiūnaitė.

Įdomu, kad piešinio ilgesį pajuto ne vien J. Stauskaitė. Vyresnio amžiaus dailininkai puikiai prisimena senojoje Dailininkų sąjungoje (Kosciuškos g.) vykusius "vakarinio piešimo" seansus. Prieš gerus metus ir dabar kiekvieną antradienį į LDS būstinę (Vokiečių g.) renkasi akademinio piešimo puoselėtojai.

Piešinys yra vienas seniausių ir pagrindinių dailės raiškos būdų. Piešta paleolito ir neolito laikais, senovės Egipte, Kinijoje, Graikijoje ir Romoje, viduramžiais, renesanso, baroko, švietimo epochose, XX a., piešiama ir šiandien. Kaip grafikos rūšis piešinys galutinai susiformavo Renesanso laikotarpiu. Tačiau šiandien piešinys jau nebėra tas pamatas, kuriuo remiasi kiekvienas meno kūrinys. Tik specializuotose meno mokyklose akademinis piešinys yra privaloma disciplina, o aukštosiose vis daugiau dėmesio skiriama naujosioms technologijoms (Vilniaus dailės akademijoje net nebedėstoma anatomija, akademinio piešinio pamatas).

Tačiau projektas "Piešinio atgimimas" nesiekia atgaivinti ir įteisinti akademinį piešinį. Jis remiasi gyvu procesu, todėl ateityje ketinama organizuoti natūros studijas, kaupti medžiagą apie piešinio istoriją, rengti paskaitas ir pokalbius šia tema (pvz., per paskaitas būtų demonstuojamos įvairios piešinio technikos, rengiamos diskusijos piešinio tema spaudoje, radijuje ir TV). Projektą vainikuotų piešinių paroda vienoje iš Lietuvos meno galerijų ir katalogas, kuris taptų mokomąja medžiaga švietimo įstaigoms.