Kinas - tai ne vaizdai

Catherine Breillat "diriguoja" Anne Parillaud ir Roxanne Mesquida

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias prancūzų režisierės, scenaristės bei romanistės Catherine Breillat (pas mus buvo rodytas jos "Romansas") filmas "Seksas yra komedija" ("Sex is comedy", Prancūzija, 2002). Tai filmas apie tai, kaip kuriamas filmas. Juostos "Seksas yra komedija" pagrindu tapo epizodas iš ankstesnio režisierės filmo "Mano seseriai" ("A ma soeur"). Tame epizode jauna mergina yra įkalbinėjama nusirengti, atsiduoti atsitiktinai kurorte sutiktam italui ir prarasti nekaltybę. Trumpai tariant, tai erotinė, arba "nuoga", scena, nors būtent tokių apibūdinimų režisierė ir nemėgsta.

Kai kuriamas filmas apie filmo kūrimą, režisieriai dažniausiai pasakoja apie įsivaizduojamos juostos kūrimą. François Truffaut "Amerikietiškoje naktyje" rodė, kaip kuriama melodrama "Aš jums pristatau Pamelą", Woody Allenas naujausiame filme "Holivudo pabaiga" verčia savo herojų režisierių kurpti kostiuminę melodramą. Breillat pasirinko kitą kelią - ji grįžta į ankstesnio filmo filmavimą ir tarsi išplečia jo ribas. Panašiai jau pasielgė Abbasas Kiarostami, kai filme "Per alyvmedžių giraitę" taip pat atkūrė ankstesnio savo filmo "Ir gyvenimas tęsiasi" filmavimą. Tačiau Kiarostami kūrė poetinį filmą, o Breillat - autoportretą. Tiesa, filme režisierę vaidina aktorė Anne Parillaud, kadaise Luco Bessono filme įkūnijusi Nikitą.

Apie tai, ar režisierė pasinaudojo aktore, kad sumodeliuotų savo portretą, ar aktorė bandė pavogti režisierės sielą, žurnalo "Cahiers du cinema" korespondentai klausinėjo Catherine Breillat ir Anne Parillaud. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Atrodo, kad "Seksas yra komedija" parašyta ir nufilmuota vienu ypu.

Catherine Breillat: Filme "36-oji mergaitė" buvo nepaprastai ilga scena. Kai ją nufilmavome, supratau, kad tokias scenas man labiausiai sekasi kurti. Nuo tada aš tai tęsiau ir visų savo filmų scenarijuose rašiau vis ilgesnes ir sudėtingesnes filmavimo požiūriu scenas. Kol atsidūriau ties šiuo savo filmu, kuris, tiesą sakant, yra sukonstruotas kaip viena ilga scena.

Anne, gal galite mums papasakoti, kaip atsidūrėte šiame filme?

Anne Parillaud: Įvyko stebuklas! Mes susitikome teatre - "Medėjos" pastatyme, norėdamos pasisveikinti su Isabelle (Huppert). Aš stovėjau tiesiai priešais Catherine, ieškodama savo vietos...

C.B.: Tarp mūsų buvo žmonių...

A.P.: ...tačiau aš mačiau tik tave! Aš pažinojau Catherine tik iš jos interviu ir filmų. Man ji atrodė nuostabi.

C.B.: Neįtikėtina, tačiau aš niekad nebūčiau pagalvojusi, kad Anne tinka tam filmui. Mes susitikome papietauti. Daug kalbėjomės ir išsiskiriant pagalvojau: "Kad ir kaip būtų, būtent ji ir turi vaidinti!" Tačiau vis dėlto išlaukiau tris savaites prieš atiduodama jai scenarijų.

A.P.: Kai gavau scenarijų, iškart pasakiau "Taip", nors dažniausiai iš pradžių iškart pasakau "Ne". Pagalvojau, kad jei nenusifilmuosiu, vėliau gailėsiuosi. Po dešimties dienų man paskambino ir pakvietė į kino bandymus. Tai buvo daugiau nei netikėta, nes nuo tada, kai pradėjau filmuotis, niekad nebereikėjo kino bandymų.

Ar nuolat darote kino bandymus su visais aktoriais?

C.B.: Esu įpratusi tai daryti, kai dirbu su nepažįstamomis aktorėmis. Tai nepaprastai svarbu, nes pirmosios filmavimo dienos dažniausiai būna labai sunkios ir nesiseka dirbti. Kai yra kino bandymai, taip neatsitinka. Pagaliau, kai filmuoti nesiseka, vakare gali pasižiūrėti tuos videobandymus, jie padeda neprarasti ryžto.

Ką turėjote daryti per kino bandymus?

A.P.: Turėjau suvaidinti didžiulį monologą iš "Mamos ir kekšės" (1973 m. Jeano Eustache`o filmas - red.).

Tai nebuvo scena iš būsimo filmo?

C.B.: Aš niekad neduodu filmo teksto. Įsivaizduokite, kad aktorė jį suvaidins puikiai! Ir jei ji nesugebės to pakartoti filmuojant filmą, bus baisu... Aš daug kartų prašiau savo filmų aktorių, kad jos suvaidintų tą Françoise Lebrun monologą iš Eustache`o filmo.

Ar Jums buvo aišku, kad prieš akis - Jūsų būsimas personažas ir kad turėsite vaidinti Catherine Breillat?

A.P.: Iš pradžių Catherine tai neigė. Juk iš tikrųjų aš ir neturėjau būti Catherine Breillat. Aš juk ir nemoku vaidinti. Taigi aš ir nebandžiau vaidinti Catherine Breillat, bet stengiausi būti ja, jos esme, tuo, kas yra ji ir jos talentas. Tai tarsi abstraktus paveikslas: aš tapau Catherine, net jei tai, ką nutapiau, visiškai į ją nepanašu.

C.B.: Nekenčiu autobiografijos, tačiau galiu sutikti, kad filmas buvo autoportretas. Vienoje nuėjau pasižiūrėti Rembrandto paveikslų: Rembrandtas pasirenka save, jis kuria autoportretą to pasaulio, kurį jis mato, kuris yra jis. Sukurti autoportretą - tai sukurti kažką iš savęs, tai, kas jus reprezentuoja, bet kartu ir tai, ko anksčiau apie save nežinojote. Čia yra rizikos. Tačiau rizikavo tik Anne.

"Seksas yra komedija"

Ar tai, kad reikėjo vaidinti režisierę, Jus trikdė?

A.P.: Aš visa galva pasinėriau į žaidimą. Prašydama manęs suvaidinti režisierę, Catherine prašė to, kas aktorei yra sunkiausia. Nes aktorė - tai įvaizdis, išorė, regimybė, melas... dalykai, kurie visiškai netinka režisieriui. Kai aš norėjau ne tik suvaidinti režisierę, bet ir būti režisierė, žemė ėmė slinkti iš po kojų. Catherine prie to... prisidėjo. Ji pareikalavo nesidažyti, iškarpė mano plaukus, norėjo pasiekti kažko visiškai neutralaus. Visa tai, ypač pirmą kartą, aktorei yra labai sunku. Turi atsisakyti visko, prie ko esi desperatiškai prisirišęs, nes bijai, kad naujausias tavo atvaizdas neturės nei žavesio, nei paslapties. Aš labai to bijojau, bet kartu ir norėjau. Tačiau aš niekad nebūčiau nieko panašaus dariusi, jei to būtų prašęs kitoks nei Catherine žmogus. Anksčiau aš nieko panašaus nebuvau patyrusi. Panašus šokas man buvo ir filmuojantis "Nikitoje".

C.B.: Tarp aktorių turiu kraugerės reputaciją, bet nemanau, kad esu tokia. Esu žiauri aktoriams, kurie nenori atsipalaiduoti, pasišvęsti. Jei jie priešinasi, jiems būna skaudu, tai tiesa. Tačiau jei jie atsipalaiduoja, filmavimas neturi nieko bendra su tironija. Aš manau, kad aktoriui nereikia nurodinėti. Tai nebūtina. Iš pradžių net nežinai, ko iš iš jo laukti. Lauki visiško pasišventimo, kad jis išlaisvintų paslaptį. Panašiai klostosi ir meilės santykiai: laisvumas išplečia paslapties ribas. Myli tenai, toje paslapties erdvėje. Nes myli tik tai, kas nepažįstama. Pirmas dvi dienas aš nekenčiau nufilmuotos medžiagos. Tai buvo pats bjauriausias dalykas, kokį buvau mačiusi gyvenime. Nesupratau kodėl. Tik supratau, kad Anne nepanaši į save. Pamačiau, kad ji per daug nugrimuota. Nieko nenusimanau apie techniką, bet sužinojau, kad operatorius uždėjo filtrus. Vienintelis dalykas, kuris man patiko, buvo Anne veidas per pusryčius. Tada padarėme bandymus be grimo. Jie buvo puikūs, jaudino, akimirksniu ji tapo Žana d`Ark. Nenorėjau išpuoselėto aktorės veido, norėjau darbingo veido, išdžiūvusių lūpų, grubių, berniokiškų veido bruožų.

Kodėl italų aktorių pakeitė Gregoire`as Colinas?

C.B.: Kad atsirastų šiek tiek daugiau fikcijos. Žinojau, kad Gregoire`as norėtų padirbėti su manimi. Aš taip pat to norėjau. Jis perskaitė scenarijų ir iškart sutiko filmuotis. Mūsų santykiai buvo labai dramatiški. Man jis labai patiko Claire Denis filmuose, krimtausi pamačiusi, kad man pavyko mažiau (juokiasi). Paskui mūsų santykiai pasitaisė, mes ėmėme suprasti vienas kitą. Galiausiai man jis labai patinka šiame filme. Mano filmuose aktoriams tenka merginų vaidmuo. Režisierius "diriguoja". Tačiau ne aktoriams. Režisierius "diriguoja" gyvenimui, žmonių gyvenimui, nes filmas taip pat "diriguoja" žmonių gyvenimui. O aš, nepaisydama nieko, "diriguoju" filmui.

O ar Jums filmas diriguoja taip pat?

C.B.: Filmas absorbuoja, tačiau esi jo šeimininkas. Labai sunku būti šeimininku to, kas jus absorbuoja. Iš pradžių maniau, kad sukursiu filmą, panašų į "Amerikietišką naktį". Nebuvau numačiusi autoportreto dimensijos.

Režisierė Žana mano, kad ji ieško tik sunkumų. Kas tai?

C.B.: Taip, aš ieškau sunkumų. Manau, kad visai nesvarbu, kur pastatysi kamerą. Galima rasti gerą žiūros tašką, apšvietimą, tačiau scena bus šalta, jei pristigs svaigulio akimirkos. Filmavimo aikštelėje aš apibrėžiu, ko man reikia, tačiau tai - ne tik kadro nustatymas. Kai ką siūlo operatorius, tačiau tai nėra esminiai dalykai. Esmė atsiranda tada, kai visi aktoriai staiga įsikūnija į šviesą. Kažkas tarsi pradeda deginti juostą, ir kadras gali tapti maždaug toks, kokio norėjai, nors reikia sekti dalykus, kurie priklauso nuo atsitiktinumo. Štai tą akimirką ir įvyksta simbiozė, po kurios visi - aktoriai ir techninis personalas - staiga susivienija, nors prieš tai viską darė ne taip, kaip reikia. Tai hipnotizuoja. Kinas - tai ne vaizdai, bet mintis, jaudinanti mintis, kuri įrašyta vaizduose.

Kodėl filmas vadinasi "Seksas yra komedija"? Turėjote galvoje Lacano mintį, kad "nebūna seksualinio ryšio"?

C.B.: Pavadinimas nusako seksualinės reprezentacijos iliuziją. Tačiau filmas kartu yra ir komedija komiškąja to termino prasme.

Pagal "Cahiers du cinema" parengė Kora Ročkienė