Veidai

Scena iš "Karalienės Bonos" II veiksmo M. Raškovskio nuotraukos

Sausio 17-19 d. vyko tradicinės Kauno muzikinio teatro gastrolės Vilniuje. Nors paskutinį sykį teatras gastroliavo Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje 2000 m., tačiau praėjo ne tiek daug laiko, kad Vilniaus publika pamirštų kauniečius. Tad trys atvežti spektakliai - Giedriaus Kuprevičiaus opera "Karalienė Bona", Johanno Strausso operetė "Naktis Venecijoje" ir Zitos Bružaitės operėlė-parodija "Grybų karas ir taika" - sulaukė itin didelio publikos dėmesio. Spektakliai atskleidė skirtingus Kauno muzikinio teatro "veidus": rimtąjį, pramoginį ir vaikišką.

"Šoki, Bona Sforza"

Gastroles pradėjo G. Kuprevičiaus opera "Karalienė Bona" ("La Bona Regina", kompozitoriaus libretas, naudojant M.K. Sarbievijaus, J. Grušo, D. Čepauskaitės ir Michelangelo eiles). Tai tikras Kauno muzikinio teatro kūdikis, nes opera statyta kompozitoriui glaudžiai bendradarbiaujant su kūrybinėmis teatro pajėgomis. Premjera įvyko 2002 m. vasario 17 d., o šių metų sausio 17 d. opera buvo parodyta LNOBT scenoje, kuriai, pagal pirminį sumanymą, kompozitorius ir turėjo ją parašyti.

Operą statė režisierius Gintas Žilys, dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, choreografė Vesta Grabštaitė. Bonos vaidmenį atliko Sabina Martinaitytė, jai ir buvo rašyta ši partija. Specialiai Vytautui Juozapaičiui buvo kuriamas Žygimanto Augusto, o Audriui Rubežiui - dvaro kompozitoriaus Valentino Grefo Bakfarko vaidmuo. Turbūt ir kitų atlikėjų galimybės lėmė vienokį ar kitokį jų atliekamų vaidmenų pavidalą. Barborą Radvilaitę scenoje įkūnijo Rita Preikšaitė, Bonos patarėją ir juokdarį Chuaną Papakodą - Linas Sprindys, Stanislovo Dainavos, Merkinės seniūno ir Žygimanto draugo, vaidmenį atliko Tomas Ladiga. Taip pat dainavo Žanas Voronovas (vienuolis Franciskas Lismaninas), Viačeslavas Čistovas (pažas). Solistams talkino Kauno muzikinio teatro choro ir Pantomimos teatro artistai.

Pastaraisiais metais ženkliai išaugo kompozitorių ir teatrų domėjimasis sceniniais veikalais. Renkant geriausius praėjusių metų kūrinius scenai, svarstyti net 7 opusai. Tad kokia gi G. Kuprevičiaus "Karalienė Bona"? Kompozitorius sceninės muzikos srity nėra naujokas. Svarbiausiais kūriniais laikomi opera "Prūsai" (1995 m.), miuziklai "Ugnies medžioklė su varovais" (1975 m.), "Aš tau siunčiu labų dienų" (1986 m.), o iš viso G. Kuprevičius yra sukūręs 9 opusus scenai. Jo naujausias darbas - opera "Jobas" (2002 m.) pagal biblinį siužetą, kurią kompozitorius, kitais metais švęsiantis 60-metį, tikisi išvysti Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.

G. Kuprevičius teigia suvokiąs operą kaip demokratišką žanrą - į operos teatrą ateina publika, kuri galbūt niekada nesilankys kamerinės muzikos koncertuose. Ši kompozitoriaus nuostata atsispindi ir muzikoje, išduodančioje "lengvąjį žanrą" išmanančio autoriaus braižą. Operos meilės linija, jungianti Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės ir Bakfarko temas ir priešpriešinama valdingam Bonos pasauliui, apipinta išties melodingais, gražiais muzikiniais numeriais. Bakfarko kancona "Neužpučiama", Barboros ir Žygimanto soliniai numerai ir duetai ar Žygimanto rauda puikiausiai galėtų tapti (gerai juos išreklamavus) tokiomis pat populiariomis dainomis, kaip, pvz., A. L. Webberio ar L. Bernsteino miuziklų arijos. O ir Bonos aria-danza "Šoki, Bona Sforza" turbūt ilgainiui taps vienu iš lietuviškos operos "perliukų". Kurdamas atskiras scenas, siekdamas tam tikros nuotaikos kompozitorius naudojasi jau esamų muzikos priemonių "žodynu" - klausytojams tereikia atpažinti sąmonėje jau anksčiau įsitvirtinusį "muzikos afektą". Tai taip pat suartina "Karalienę Boną" su miuziklų estetika, o ir sceninis sprendimas kartais primena, tarkim, K. Antanėlio ir E. Nekrošiaus "Meilę ir mirtį Veronoje". Juk ir ten, ir čia žiūrovai nusikelia į Renesanso epochą, stebi pasmerktos meilės istoriją.

Visgi centrinė operos tema - Bonos pasaulis, o pagrindinis konfliktas kyla tarp pareigos, kurią įkūnija valdingoji karalienė motina, ir jausmų pasaulio, kuriame gyvena jos silpnavalis sūnus Žygimantas, turintis tęsti jos idėjas. Bona - nelaiminga motina ir valdovė, kurios nesupranta sūnus, kurios idėjoms priešinasi didikai. Be to, yra ir trečiasis, istorinis, lygmuo - karalienė Bona nėra deramai įvertinta ir čia, taigi ir mes jos asmenybę suvokiame iškreiptai. Būtent šį suvokimą savo kūriniu norėjo pakeisti kompozitorius.

Bona piešiama kitomis spalvomis nei "meilės pasaulio" atstovai. Jos partija muzikos požiūriu ekspresyvesnė, sudėtingesnė, čia apstu "modernybių". Tai tarsi iššūkis ir kartu dovana atlikėjai, nes, manau, sukurti tokį sudėtingą charakterį - jį galima būtų palyginti su D. Šostakovičiaus Katerina Izmailova - yra tam tikras meistriškumo įrodymas ir sau, ir kitiems. S. Martinaitytė, virtuoziškai ir labai tiksliai susidorojo su užduotimi. Manau, tokios dainininkės Kauno muzikiam teatrui galėtų pavydėti ir Nacionalinė opera. Sodrus ir skaidrus balsas, tvirtai skambantis visuose registruose, nuosekli vaidyba, liudijanti apie sceninę patirtį ir meistriškumą, nusipelno pačių aukščiausių įvertinimų. Klausydama jos net pagalvojau, kad Nacionalinis teatras galbūt galėtų kviesti atskiriems spektakliams ir solistus iš kitų Lietuvos teatrų, kaip kviečiasi žvaigždes iš svetur. Jokių abejonių nekelia solistų užsieniečių meistriškumas, ne kartą teko patirti puikių, netikėtų atradimų, tačiau jei Kauno arba Klaipėdos scenoje sužiba ryški žvaigždė, kodėl jos neparodžius ir Vilniuje?

Visgi stiliaus požiūriu "Karalienė Bona" palieka dvejopą įspūdį. Mano galva, Bonos muzikinis "žodynas" ir tie, sakyčiau, į miuziklų estetiką orientuoti momentai traukia operos "vežimą" į skirtingas puses. Gan lengvai įsimenami leitritmai ir leittemos, pasikartojimai (pvz., 2 v. ir 3 v. Vyno gėrimo scenos), įvairių temų susipynimai (pvz., Bonos ir Barboros duetas) taip ir nesukuria vientiso kūrinio įspūdžio. Sumani, konstruktyvi A. Jacovskio scenografija labiau atlieptų ekspresionistinį muzikos pradą. Visgi ilgainiui bendras pilkai rudai juodas scenovaizdžio koloritas pradeda slėgti. Galbūt mažesnėje Kauno teatro scenoje viskas atrodo kitaip, tačiau žvelgdama į LNOBT sceną pagalvojau, kad tiksli istorinė scenografija ir kostiumai - Renesanso laikų Vilnius! - padarytų didesnį įspūdį, nors tai galbūt ir nebūtų taip konceptualu.

Sabina Martinaitytė (Karalienė Bona)

Tikrai abejonių nekelia dainininkų interpretacijos. Itin nuoširdžiai Žygimanto vaidmenį kuria V. Juozapaitis, "ištraukdamas" visas švelnias savo balso ir individualybės spalvas. R. Preikšaitė ir sceniškai, ir vokaliai - puiki Barbora. Išskirčiau Papakodos vaidmenį atlikusį L. Sprindį, nustebino iki tol Vilniaus scenoje negirdėto solisto savitas, aukštame registre laisvai sklindantis balsas.

Ko reikia publikai

Operetė yra Kauno muzikinio teatro vizitinė kortelė. Taigi nenuostabu, kad pažiūrėti J. Strausso "Nakties Venecijoje" (F. Zello ir R. Genée libretas, Violetos Sagaitytės vertimas ir redakcija) susirinko pilna salė žiūrovų. Operetę myli ne tik Kauno, bet ir Vilniaus publika. Žiūrovai išvydo itin spalvingą tradicišką operetės pastatymą "su roželėm ir kaspinėliais" (scenografiją kūrė Lietuvos teatralams pažįstamas svečias iš Estijos Eldoras Renteris), su smagiais ir gan tiesmukais pašmaikštavimais vyrų ir moterų santykių tema. Mat operetės veikėjai - tai ne tik Urbino hercogas Gvidas (Laimonas Pautienius), senatorius Bartolomėjus Delakva (Benjaminas Želvys) ir jo žmona Barbara (Raimonda Tallat-Kelpšaitė), bet ir žuvies pardavėja Anina (Aušra Cicėnaitė), hercogo barzdaskutys Karamelas (Kęstutis Alčiauskis), makaronų pardavėjas Papakoda (Gediminas Maciulevičius), Barbaros tarnaitė Čiboleta (Gitana Pečkytė) ir kiti žemesnio luomo atstovai. O ir kilmingiesiems senatoriams labiausiai rūpi, kaip išsaugoti savo žmonų ištikimybę, nes į Veneciją atvyksta hercogas, prieš kurio žavesį negali atsilaikyti nė viena moteris. Žvelgiant į hercogą, nesunku atpažinti žymiojo Venecijos širdžių ėdiko Kazanovos tipažą, o jo, bazdaskučio Karamelo ir šio sužadėtinės Aninos jausmų trikampyje - Figaro, grafo ir Siuzanos santykių variacijas. Tik situacija operetėje baigiasi kitaip - Anina ir hercogas pamilsta vienas kitą. Visokiausių nesusipratimų šaltiniu tampantis karnavalas - taip pat gan dažnas motyvas, pvz., kad ir G. Verdi "Kaukių baliuje".

Tiesą sakant, kartkartėmis glumino dialogų tiesmukumas, ilgainiui pradėjo erzinti scenografijos margumynas ir, sakyčiau, naivumas (ypač 2-3 v. dominuojanti intensyvi žydrynė), tačiau J. Strausso muzika daug ką gali atpirkti. Be to, didžiumos publikos, man regis, minėti dalykai nė kiek netrikdė, drįsčiau spėti, netgi atvirkščiai.

Muzikinė pastatymo dalis verta pagyrimų be jokių išlygų. Nemažai teko girdėti apie ne itin ansamblišką Kauno muzikinio teatro orkestrą, ypač pučiamųjų grupę, tačiau šį kartą tikrai neturėčiau jokių priekaištų. Orkestras, vadovaujamas Juliaus Geniušo, griežė išties muzikaliai, itin stilingai perteikdamas J. Strausso muzikos dvasią.

Puikūs solistų darbai. L. Pautienius muzikaliai, jausmingai atliko hercogo partiją, taip pat ir visas "rimtąsias" jo arijas, artistiškai kūrė širdies nepraradusio suvedžiotojo paveikslą. Čia pat puikus K. Alčiauskio kuriamas Karamelo vaidmuo - spalvingas, įdomus; visuomet žavi ir solisto balsas, turintis, sakyčiau, prigimtinio lyrinio tenoro spalvų. A. Cicėnaitė jau gerai pažįstama Vilniaus melomanams. Tai dainininkė, turinti visas operetės solistei reikalingas savybes - puikiai dainuoja ir juda scenoje, išraiškingai vaidina. Ryškiausias komiškasis operetės duetas - Čiboletas ir Papakoda. G. Maciulevičius taip pat ne pirmą kartą Vilniaus publikai parodė visą savo komiko talentą. G. Pečkytės Čiboleta - charakteringas, sakyčiau, kiek šaržuotas personažas.

Operėlė-perliukas

Zitos Bružaitės operėlė-parodija "Grybų karas ir taika" pagal Justino Marcinkevičiaus poemėlę "Grybų karas" sekmadienio popietę į LNOBT sutraukė ne mažiau tėvų entuziastų su savo bruzdančiomis atžalomis, nei šeštadienio vakarą J. Strausso operetė - "rimtų" melomanų. Pastatyta 2001 m. Kauno muzikinio teatro scenoje, Z. Bružaitės operėlė-parodija iki šiol ten rodoma su neblėstančiu pasisekimu. Matyt, priežastis ta, kad visi spektaklio autoriai - ir kompozitorė, sukūrusi muziką, anot jos, vienu ypu, ir režisierius, žymusis "keistuolis" Aidas Giniotis, ir spalvingą bei skoningą scenografiją kūrusi Ramunė Skrebūnaitė - galvojo apie mažuosius žiūrovus. O ir literatūrinis operėlės pagrindas - klasikinis veikalas vaikams. Dvi "Grybų karo ir taikos" dalys neilgos, išradingo ir šmaikštaus vaidinimo metu "grybai" pabendrauja ir su vaikais, skamba smagios muzikinės temos, charakteringi ritmai, spalvinga instrumentuotė (operetės dirigentas - V. Visockis).

Itin charakteringai, su meile vaikams savo vaidmenis atlieka ir solistai. Akivaizdu, kad jiems tiesiog malonu dalyvauti šiame spektaklyje. Iš atlikėjų labiausiai įsiminė, be abejo, G. Maciulevičiaus kuriamas pasipūtėlis Baravykas, taip pat aplink jį tūpčiojanti rūpestinga žmona Paliepė - R. Preikšaitė, menininkų sąjungos atstovas Lepšis - L. Sprindys, grėsmingasis grybų opozicijos lyderis Bobausis - T. Ladiga. Labai malonų įspūdį paliko Kristina Siurbytė, suvaidinusi amžiną nuotaką Ūmėdėlę.

Mažyliai - reikli publika, tad jų entuziazmas ir plojimai turbūt yra didžiausias įvertinimas autorei, statytojams ir atlikėjams.