"Kaimu apšapęs..."

Vidmantas Elmiškis. Nuotraukos vietoj. Kaunas, Naujasis lankas, 2002, 61 p.

Naujajame amžiuje tikra didelė nesąmonė imti ir pradėti skirstyti rašytojus į kaimo ir miesto, taikant senus socrealizmo kriterijus. Ypač kvailai skamba tokie pasakymai: "jis - kaimo poetas", "ji - tikra miesto poetė", nes miestas dabar gali būti ir pats baisiausias kaimas, o kaimas - visai nebežinia kas. Na, turėjom Antaną Kalanavičių, bet jis greičiau buvo miško poetas. Justinas Marcinkevičius, Sigitas Parulskis - miesto ar kaimo? Nelygu kas kaip surikiuoja eilėrašty vaizdinius, kaip juos kirčiuoja. Vienas dar turi tėviškę, kitas - nusipirktą vasarnamį, Marcelijus Martinaitis - kolektyvinį sodą, o dar kitas - tik vaikystės prisiminimus. Prasminga kalbėti tik apie dominuojančius vaizdinius ir kalbėjimo intonaciją, nes grynu pavidalu nei realiai, nei sąmonėje tokios priešingos kultūros sanklodos kaip kaimas ir miestas nebeegzistuoja. Tiesa, kiekviena bendrija turi sentimentų nykstančiai ar ir visai nunykusiai praeičiai - stengiasi konservuoti ją. Iš to troškimo ir turime konservus - Trakų pilį, Rumšiškes, turėsime dar ir Žemutinę pilį. Tai ženklai, labiau liudijantys ne istoriją, etnografiją, buities kultūrą, o mūsų pačių ilgesį ir nostalgiją. Atrodytų - juokų darbas eilėraščiu atkurti ir restauruoti kokią nors praeitin nugrimzdusią tikrovę, tačiau tik dideliam naivuoliui. Vis tiek išeis Rumšiškės. Nepasakyčiau, kad Vidmantas Elmiškis kelia sau tokius uždavinius. Būtų juokinga, jei to siektų. Bene visus jo kaimietiškus eilėraščių diskursus galima būtų atrakinti vienu raktu - eilėraščiu, kuriame to kaimietiškumo nė kvapo:

Parke sėdi jaunuoliai ir
bučiuojasi.
Parke sėdi senukai ir aimanuoja.
Na, o tie, kurie skuba pro šalį,
tiems nėra kada.
Jie per seni bučiuotis,
jie per jauni aimanuoti.
Jie skuba pro šalį.
(p. 13)

Ir į patį eilėraščio asmenį galima būtų žiūrėti kaip į tą "skubantį pro šalį". Jo eilėraštyje nerasime nei aistrų siausmo, kas būdinga jaunuolių eilėms, nei senatviško visažinojimo ir giliaprasmybių. Tačiau jo eilėraštis ir gimsta iš vidinio pasipriešinimo tam skubėjimui, iš pastangos stabtelėti akimirkai, apsižvalgyti, fiksuoti (geras knygos pavadinimas - "vietoj nuotraukos"). Tačiau fiksuoti ne tą empirinę realybę "čia ir dabar", o tą, kuri smelkiasi iš atminties kaip egzistenciškai svarbūs dalykai. Labiausiai pavykę rinkinio eilėraščiai ir yra besiremiantys į vaikystės reminiscensijas, išmintingą ir paprastą kaimo laiko ritmą, neperkrautą dekoracijomis bei puošybos elementais (pvz., eilėraštis "Vakaras"):

Godžiai Staleriūčios langai
saulėlydžius
ryja, raudonuoja tartum slibino
gerklė.
Prie apskrito stalo (šiokia diena,
be staltiesės)
stena kaimynė, pašiną krapšto iš
kulno.
Škac, bjaurybe, spiria
besiglaustančiam katinui,
škac! Jau tyliau susigėdusi.
Maža žaizdikė, burba, o skauda.
Ko čia stebėtis, pritariu, jeigu
su vyžine adata žmogų gali
nudurti.
Eik jau, eik, moja ranka
Staleriūčia,
šneki kaip koks stribas. Geriau
prieš naktį perkelkim karvę.
(p. 57)

Paprasta - tai ir gerai. Žodžiu, poetas remiasi gerai pažįstamu atminties klodu. Kai nesistengia jo supoetinti, apibendrinti, sufilosofinti, jis pats už save viską pasako. Ir pasako kur kas iškalbingiau, nei visos pastangos apie tai pasakyti poetiškai, kitaip, nei jis pats kalba savaime. Tokių pastangų "padaryti" eilėraštį rinkinyje yra. Ir ne viena - ne paslaptis. Daugelis poetų yra nusvilę nagus su tais nelemtais abstraktais. Ir koks velnias jiems gali pakuždėti į ausį tokias banalybes:

Likimo rūkas vis tirštesnis,
balsai girdėti vis dusliau
pro laiką pavojingai švelnų,
kuris liūliuodamas lopšinę
prie aukšto kryžiaus kala
dienas, vardus ir veidus...
(p. 26)

Visa pirmoji rinkinio pusė mirga tokiais poetiniais nesusipratimais kaip "atminties piktas šuo... urzgia", "ąsotis, sklidinas nuojautos", "vienatvė kniaukia lyg katė", "laikas kukena" etc. - daugiau nesikabinėsiu, nes kai kam gali pasirodyti, kad knyga niekam tikusi. Iš tikro yra visiškai priešingai, ir autorius labai turėtų padėkoti knygos redaktoriui Donaldui Kajokui, kurio įgudusią akį ir poetinę klausą išduoda ir knygos komponavimas, ir tekstų atranka, kartais net patys tekstai.

Liudvikas Jakimavičius