Dailė

Trumpam sustojęs laikas

Algirdo Petrulio paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Elena Černiauskaitė

iliustracija
Algirdas Petrulis. "Vitražinis". 2002 m.

Vargu ar šiuolaikinėje lietuvių dailėje atsirastų kas kitas, galįs prilygti Algirdo Petrulio tapyboje kuriamai plastikai ir koloritui. O ir toks šviesus požiūris į pasaulį retas XX-XXI amžių sandūros kultūroje. Šio dailininko tapyba - tarsi opozicija įprastam lietuviškam ekspresionizmui. Jo paveikslų plastika daugiau impresionistinė, pusiau abstrakčios geometrizuotos formos, dinamiškos kompozicijos, palyginti ryškus, muzikalus, poetiškas koloritas. Skambios, harmoningos spalvos kuria emocinę įtampą.

Nuo 1980-ųjų A. Petrulio tapyboje įsigalėję abstraktūs, bonariškai jautrūs margaspalviai lopinėliai gyvybingi ir šiandien. Subalansuota plastinė sistema (tarsi gyvas organizmas, pulsuojantis subtiliausius būsenų svyravimus): nepriekaištinga kompozicija, visumos jutimas, tikslus spalvos, ritmo, planų, formų naudojimas. Svarbiausia, kad viskas atlikta iki galo, kruopščiai užbaigta, nėra eskiziškumo ar skubėjimo pėdsakų. A. Petrulio tapybą šiuo požiūriu būtų galima palyginti su nuliu indų filosofijoje, kur jis suvokiamas kaip tobuliausias skaičius, užbaigtas, visaapimantis vienis. Įvairiaspalvės susikertančios dinamiškos linijos kuria geometrines figūras, geriau įsižiūrėjus peraugančias į moters ir vyro profilius ("Dviese" II), drugį ("Sutemos" I), stilizuotą verpstę ("Verpstės"), gėles ("Violetinės gėlės", "Žydėjimas"). Kvadratai, trikampiai, trapecijos, apskritimai, puslankiai užpildyti virpančiais spalvų plotais, išraižyti smulkesnių linijų ornamentais. Kiekvienas iš šių motyvų gula ant popieriaus tarsi vis naujos erdvės uždanga, kartu susiliedami į vientisą nedalomą būvį. Žiūrėsi iš toliau,- regėsi nenusakomą linijų, plokštumų, tobulą spalvų žaismą, nepriekaištingą kompoziciją; iš arčiau - kiekvieną potėpį, jautriai paliejusį akvarelę, užtepusį aliejų, ar brūkštelėjimą pastele, subtilius jų perėjimus, galėsi pabandyti suprasti kūrimo subtilybes. Tik pabandyti, nes suvokti A. Petrulio plastikos niuansus ne taip jau paprasta - rodos, kaskart tie patys motyvai, šiek tiek transformuoti, kuria vis naujus vaizdus - viena vertus, panašius vienas į kitą, tarpusavyje turinčius daug bendrybių, kita vertus - visiškai skirtingus; bet kokiu atveju, nepabosta žvelgti į vis naujai sudėliotus to paties variantus.

Plastinėje paveikslo kūryboje tapytojas atsižvelgia į pasirinktos technikos galimybes, išnaudoja jas tikslingai, tam pasitelkdamas ir vis kitaip išdėliojamus, transformuojamus motyvus ir spalvas. Nenutoldamas nuo konkrečios stilistikos, atskleisdamas sugebėjimą dirbti skirtingomis technikomis dailininkas kuria savotiškai panašią ir kartu skirtingą aliejinę tapybą, akvarelę, pastelę.

Linija pastelėse yra tarsi gyvas organizmas - gyvenanti, judanti ir kurianti, o akvarelėse ji daugiau tiesi ir "užbaigta" - sukūrusi norimą objektą (pvz., gėlių siluetus paveiksle "Violetinės gėlės"), linija nutrūksta; dažnai sufleruoja tinklo arba grotų motyvą ("Balandis", "Paežerė"), ant jų susisukusi spiralė ("Miesto žiburiai"), pan. Akvarelėse "pamatinės" linijos paprastai baltos, neprisirpusios dažų - tokį efektą dailininkas išgauna vaškinėmis kreidelėmis. Tapyboje linija išryškina reikiamų formų siluetus, sudėliotus iš spalvotų kvadratėlių ar trikampių.

Geometrines figūras ir kitokias abstrakčias ar pusiau abstrakčias formas pastelėse formuoja linija ir spalviniai plotai, akvarelėse - spalvinės dėmės, gautos paliejus dažus ("Lapkritis"), tapyboje pagrindiniai, dominuojantys motyvai - spalvoti kvadratai ("Sausis" - vieni ant kitų "lipantys" švelnesnių tonų melsvi, juodi, rusvi kvadratėliai padaro šaltį regimą, tarsi šerkšną ant stiklo) arba trikampiai ("Kaleidoskopas" - medituoji ties "suklijuotais" trikampiais, ir kuo ilgiau žiūri, tuo vaizdas atrodo įvairesnis). Rezultatas - nepakartojami harmoningi, šilumą ir jaukumą spinduliuojantys paveikslai, patrauklūs tuo, kad, pasak Alfonso Andriuškevičiaus, "tenkina darnos su pasauliu troškimą".