Teatras kaip dirbtuvė

Arvydas Dapšys (Vladimiras), Mindaugas Capas (Poco) ir Andrius Žebrauskas (Estragonas) D. Matvejevo nuotr.

Tik įžengęs į naujas Mažojo teatro patalpas (Gedimino pr. 22), patenki į dirbtuvę. Baltos tinkuotos sienos ir daug tuščios erdvės. Šviesu ir erdvu. Tvyro tebevykstančios rekonstrukcijos kvapas, tačiau tas neužbaigtumas kažkoks mielas. Kaip darbui paruošta drobė. Darbinė aplinka, kurioje teatro dar nėra, jis tik turi atsirasti. Nežinau, kaip pastato šeimininkai ketina ją tvarkyti ir dailinti, tačiau norisi palinkėti nesugriauti šio dirbtuvės įspūdžio. Kažkada, vadovaudamas Akademiniam dramos teatrui, Rimas Tuminas sakė norįs iš didelės gamyklos sugrįžti į mažą dirbtuvę. Štai ir sugrįžo, ir iš naujo prisistatė praėjusį savaitgalį naujose patalpose įvykusia premjera - Samuelio Becketto "Belaukiant Godo".

Yra spektaklių, kurie suaugę su juos supančia aplinka taip, kad ši tampa realia jų veiksmo vieta. Toks ir R. Tumino "Belaukiant Godo". Beje, toks buvo ir toje pačioje, tik remontuoti dar nepradėtoje erdvėje trumpam pasirodęs Gintaro Liutkevičiaus "Sargas". Verta prisiminti ir Maironio gatvės spaustuvėje gimusį, už jos sienų trumpai egzistavusį Povilo Laurinkaus spektaklį "Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų". Autentiška aplinka yra šių spektaklių dalis. Be jos jie - kaip žuvys be vandens. Ir tai jiems suteikia ypatingos atmosferos, kokios neturi tradicinė scenos dėžutė.

Dar tik gimstančio teatro erdvė tapo bene pagrindiniu spektaklio "Belaukiant Godo" prasmių kamertonu. Dailininkas Adomas Jacovskis jos tuštumą išnaudojo kaip tą darbui paruoštą baltą drobę. R. Tumino darbas - lyg pirmas atsargus jos palytėjimas. Spektaklis be režisūrinių ambicijų, be pretenzijų kažką nustebinti netikėta interpretacija. Visa tai, kas dar neseniai buvo būdinga R. Tumino statytoms klasikinėms pjesėms, dabar tarsi sutramdyta vardan vieno tikslo - įsiklausyti į aktorių, įsižiūrėti į erdvę ir atsargiai pradėti ją perimti. Pamažu įsukti dirbtuvių ratą.

Spektaklio laikas adekvatus jo erdvei. Daugiau nei tris valandas trunkantis veiksmas laukimą paverčia kone realiu. R. Tumino spektaklyje niekur neskubama, ir pats laukimas neatrodo sunkus, jis net kažkoks viltingas. Aišku, kad nesulaukę Godo spektaklio veikėjai nepasikars, jie atras kuo užsiimti ir visada liks kartu. Susigalvos "mažų džiaugsmų" ir juos pavers kasdienybės teatru, kuris padės jiems išgyventi. Nes toks R. Tumino vadovaujamo Mažojo teatro kredo. Jį spektaklyje realizuoja du puikūs aktoriai Andrius Žebrauskas - Estragonas ir Arvydas Dapšys - Vladimiras.

Personažai nulipdyti iš aktorių sceninių kaukių. Net ir Poco pasirodymas yra tik teatrinė repriza. Nors Mindaugas Capas vaidina entuziastingai, tačiau jo buvimas nieko nelemia. Aktoriniai prisitaikymai, bendravimo būdai, reakcijos kažkur jau matyti, atkeliavę iš ankstesnių Tumino spektaklių "Vyšnių sodas", "Nusišypsok mums, Viešpatie". Personažų žaidimai atrodo kaip teatrinės reminiscencijos, užpildančios dabarties tuštumą. O laukimas tampa natūralia būsena, kuri gali tęstis be galo. Perfrazuojant vieno ankstyvojo R. Tumino pastatymo pavadinimą, - čia nebus mirties, kuri Becketto personažams alsuoja į nugaras.

Aušra Pukelytė ir Darius Gumauskas spektaklyje "Bausti negalima pasigailėti" M. Abramavičiaus nuotr.

Įdomu prisiminti visiškai kitokią Valentino Masalskio "Belaukiant Godo" interpretaciją Kauno dramos teatre. Ten kasdienybė su visais jos žaidimais buvo sumalama į miltus, ir personažai skausmingai taikėsi su egzistencine tuštuma. Žinoma, pačiam V. Masalskiui vaidinant Poco, ypatingos reikšmės įgaudavo būtent šis personažas, viską sustatydavęs į vietas. Tumino spektaklyje, priešingai, dominuoja Vladimiro ir Estragono duetas, kurių vaidybos džiaugsmas užpildo esamojo laiko tuštumą.

Stebėdamas A. Žebrausko ir A. Dapšio duetą jauti tą pačią dirbtuvių atmosferą. Matai, kaip atsiranda vaidmenys, kruopščiai šlifuojama kiekviena detalė. Nesidangstoma pagalbiniais efektais. Personažų santykiai nugludinami iki išraiškingų miniatiūrų. Tai ir yra pagrindinė R. Tumino spektaklio vertybė. Žinoma, nieko čia naujo. Kažkada iš tokių miniatiūrų gimė Tumino teatras. Ar šis bandymas sugrįžti į savo pradžią duos impulsą naujai Mažojo teatro kokybei? Palūkėsim - pamatysim.

Jaunimo teatro "Salė 99" dirbtuvėmis tapo per neseniai vykusį Rusų dramaturgijos forumą. Jos ankšta erdvė neturi ypatingos atmosferos, bet ją gali įkvėpti gyvas spektaklis. Būtent toks yra iš minėto forumo gimęs naujas Dalios Tamulevičiūtės darbas "Bausti negalima pasigailėti" pagal Aleksejaus Slapovskio "Pjesę Nr. 27".

Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys vodevilinis pjesės siužetas ir dramaturgija yra parankūs teatrui. Už supaprastintų kasdienių situacijų ir banalių tekstų slypi keturių išraiškingų charakterių užuomazgos. D. Tamulevičiūtė jas išplėtojo ir sukūrė jaunatviškai azartišką ir kartu senamadiškai paprastą spektaklį. Jokių papildomų priemonių - tik aktorių vaidyba. Atvira, nuoširdi ir su ryškiomis vaidmenų charakteristikomis. Kristina Ovčinikaitė, Aušra Pukelytė, Nerijus Gadliauskas, Darius Gumauskas - puiki individualybių komanda. Režisierės ir pedagogės dėka jie ne tik su kaupu išnaudoja vaidybines situacijas, bet ir asistuoja vienas kitam, sukurdami mažą darnų ansamblį. Dviejų jaunų porų jausmų išbandymų komizmas ir žavesys - staigūs skirtingų charakterių ir temperamentų susidūrimai, miniatiūrinės reakcijos, netikėtos transformacijos, kurių atpažinimo efektas veikia be paklaidų. Aktoriai žvelgia į savo personažus su šelmiška šypsena - gal ir patiems teko atsidurti panašiose situacijose...

Dabar, kai teatro ratas sukasi be naujo rezultato, teatro dirbtuvės vėl tampa aktualios. Tai erdvė, kurioje apnuoginamas kūrybos procesas ir teatras gali atsirasti, anot klasiko, "ant kilimėlio". Patrauklumo įgyja "mažosios" formos, besiremiančios aktorių vaidyba ir paprastomis priemonėmis. Jos atlieka savotišką terapijos funkciją - padeda teatrui apsivalyti nuo susikaupusių šablonų ir atrasti naują kvėpavimą šiuo skurdaus jo spindesio metu.