Mįslės žiūrovams

Ekspozicijos fragmentas

"Sakinys - "Ars longa vita brevis", pavirtęs idioma-mįsle, kur nepakenkia nei idealizmas, nei ironija, apjungė 23 labai skirtingus meno kūrinius iš Lietuvos ir užsienio", - tarptautinės parodos "Ars longa vita brevis" kataloge rašo viena iš jos kuratorių Kristina Budrytė, nurodydama daugeliui eksponuojamų kūrinių būdingą bruožą. Kauno galerijoje eksponuojamą parodą galima apibūdinti kaip įvairų "idiomos-mįslės" įminimų sankaupą. Žinoma, taip apibendrinant nuošalyje lieka pati parodos "tema", bet šiuo atveju ji atveria tokias plačias interpretacijos galimybes kūrinių autoriams ir žiūrovams ar, tiksliau, suvokėjams, jog tam tikras kūrinys, priklausomai nuo konkretaus jį bandančio suvokti asmens pasaulėžiūros, išsilavinimo, gal tiesiog jo nuotaikos ar visai atsitiktinių ir iš anksto nenuspėjamų momentinių aplinkybių, gali atskleisti įvairiausias reikšmes ar sukelti pačias įvairiausiais emocijas. O kūriniai, kurie suvokiami ir intelektualiai, ir emociškai, tikriausiai gali būti vertinami kaip geriausi parodos eksponatai. Toks platus galimų interpretacijų laukas leidžia manyti, kad atskirų kūrinių reikšmės, net atsietos nuo bendros parodos koncepcijos, nusakomos Hipokrato citata "Ars longa vita brevis", būtų tokios pat aiškios ar daugiaprasmės, kokios yra kūrinius suvokiant parodos kontekste.

"Idiomų-mislių" minimu tikriausiai užsiiminėja didžioji dalis šiuolaikinio meno kūrėjų, o labiausiai pavykę kūriniai galbūt yra tie, kurie padeda į šį "žaidimą" įtraukti ir kūrinio suvokėją. Todėl vargu ar verta pateikti vienokias ar kitokias parodoje "Ars longa vita brevis" eksponuotų kūrinių interpretacijas - geriausiu atveju straipsnis galėtų būti savotiškas supažindinimas su meninkų siūlomam "žaidimui" naudojamais kūriniais.

Daugelį eksponuojamų kūrinių sieja dėmesys spalvai. Tai patvirtina ir kai kurių eksponatų pavadinimai, pavyzdžiui, Danutė Kanevičienė savo darbą pavadino "Raudona", Elenos Balsiukaitės kūrinyje "Va Bank I" užuomina į karalių pirmiausia išreiškiama kaip raudono fono ir baltų kailiukų spalvinis derinys įprastuose paveikslo rėmuose, o tik paskui pastebimos mažos, iš popieriaus iškirptos karalių galvos ir kalavijai. Sauliaus Paliuko darbas - "Blue Liquid Time" tikriausiai taip pat nepalieka jokių abejonių dėl spalvos svarbumo, tiksliau sakant, konceptualaus jos panaudojimo. Kitas pavyzdys - Relitos Mažuolytės "Gaidys Paryžiuje" - beveik įtikina, kad gaidys - tai tik kelios spalvotos plunksnos, blaškomos oro srovės stikliniame vamzdyje, kertančiame tris inžinierines Paryžiaus miesto schemas.

Kitas svarbus bei daugeliui kūrinių būdingas bruožas - jusliškumas. Elisabeth Krotoff kūrinyje "Apdarai" akcentuoja medžiagiškumą. Eksponuodama milžinišku apskritimu susuktą virvę, ji lyg ir priverčia pajusti audinio šiurkštumą. Aušros Andziulytės darbe "Korys" vyksta savotiškas medžiagų virsmas. Panaudojant spalvą ir suteikiant medžio paviršiui netvarkingas minkštas formas ne parodomas šio tapsmo rezultatas, o įtaigiai išreiškiamas pats procesas. Be to, ryškios spalvos ir chaotiškas paviršius įtikina, jog matome tai, kas iš tikrųjų yra ar bent turėtų būti "viduje".

Erdvės, "vidaus" ir "išorės" pajautimas yra bene svarbiausias šioje parodoje eksponuojamų kūrinių suvokimo bei interpretacijų pagrindas. Tai pastebi ir parodos kuratorė Kristina Budrytė: "Tačiau visi tie, kurie kuria meno objektą kaip tam tikrą pasaulį/kosmosą, visgi aiškiai apibrėžia jo ribas ar nepereinamą zoną, tarsi teigdami, jog tai ribotas pasaulis, greičiau kalėjimas ar voratinklis, kuriame nepajudinamai suvystyta gyvastis." Kūriniuose galima įžvelgti tam tikrą klaustrofobišką pasaulio pajautimą, kuris menininkų darbuose įgauna įvairias išraiškos formas - Arūno Kulikausko "Dėžutė Oksanai" apnarpliota virvele tarsi "voratinkliu", o Vytauto Mockaičio "Mikrokosmosas" patekęs į vielinių grotelių spąstus, t.y. "kalėjimą".

Walteris Schwiete yra vienas iš nedaugelio menininkų parodoje, atsisakęs ironijos. Arba ši ironija yra gana žiaurus sarkazmas. Jo 32 min. trukmės filmo "Degtukų pasaulis" "rimtus" pasakojimus, rašomus žodžiais iš degtukų juodame fone, baigia degtukų uždegimas, sukeliantis į pabūklų šaudymą panašų garsą. Nevertinant ir neinterpretuojant siūloma nuoroda galimoms variacijoms šios parodos tema: ar degtukų pasaulis sudega greitai ir ar jis tikras?