Džiuginanti teatro kasdienybė

Daugiau kaip metus Jaunimo teatras ruošėsi Šiuolaikinės rusų dramaturgijos forumui, kuris pagaliau įvyko spalio 15-19 d. Praėjo ramiai ir jaukiai, netapęs nei didžiuliu įvykiu, nei provokacija, kurią žadėjo TV reklama. Po penkių dienų intensyvaus teatrinio gyvenimo apėmė malonus "normalumo" jausmas, tiesą sakant, ne toks jau dažnas mūsų teatre. Dėl to, kad vyksta rimtas darbas, kad scenoje matai naujus veidus. Džiugu ir tai, kad dabar Vilniaus publikai naujoji rusų dramaturgija asocijuosis ne tik su Jevgenijumi Griškovecu.

Forumo viešnia režisierė Olga Subotina, pasakojusi vilniečiams apie šiuolaikinę dramaturgiją rusų teatre ir pristačiusi Aleksejaus Kazancevo ir Michailo Roščino dramaturgijos ir režisūros centrą, teigė, kad forumo organizatoriai atrinko naujų rusiškų pjesių "grietinėlę". Laimei, kad toji grietinėlė griebta ne tik nuo "Juodo pieno" (taip vadinasi festivalyje pristatyta Vasilijaus Sigarevo pjesė). O gal nebūtinai "laimei", nes ir toji "juoda" dramaturgija yra kitokia nei, pavyzdžiui, M. Ravenhillo ar M. von Mayenburgo. Ji labai arti vadinamojo dokumentinio teatro, kuris gyvena tikromis, "gyvenimiškomis", istorijomis, realiais personažų prototipais, autentiška gatvės šneka (beje, gaila, kad forumo bukleto rengėjai pamiršo paminėti pjesių vertėjus). O. Subotina papasakojo apie įdomų "Dokumentinio teatro" projektą, išaugusį iš 2000 m. Maskvoje Londono karališkojo teatro rengto seminaro ir staiga labai išpopuliarėjusį. Idėja tokia: autoriai, pasirinkę kokią nors temą (pavyzdžiui, moterų kolonijos gyvenimas arba Kursko tragedija), kurį laiką tyrinėja aplinką, bendrauja su žmonėmis, o po to, atsirinkę, kas jiems reikalinga, bet išsaugoję tekstų autentiką, parašo pjesę. Toks pjesių "gaminimo" būdas įgavo ir savo pavadinimą - "technika verbatim". Režisierė tikino, kad šios pjesės, įkūnijamos scenoje profesionalių režisierių bei aktorių, labai jaudina publiką. O gal ir mūsų dramaturgams verta išbandyti šį sėkmės receptą? Tereikia kurį nors vakarą įsijungti televizorių ir kaip iš spalvoto katalogo išsirinkti kokią kraupią istoriją, kurios skirtos, kaip didžiuodamasi savo apokaliptiniu balsu praneša "Srovių" vedėja, "nebijantiems į gyvenimą žvelgti iš arti". Nors ką gali žinoti, gal nebaisu tik kai spoksai į televizorių, o teatre, ko gero, ir išsigąstum.

Forume parodytus spektaklių eskizus publika sutiko itin šiltai ir entuziastingai. Reikia pasakyti - daugiausia jauna publika. Tada klausi savęs: ar tik jai šiandien rašomos pjesės? Turbūt ne visai taip. Juk ir šiuolaikiniai autoriai ne visi ką tik mokyklos suolą palikę. Šiuolaikinės dramaturgijos įvaizdį formuoja režisūra. Ji pjesę, net tokią, kurios protagonistas yra paauglys, gali paversti nebūtinai madingu spektakliu klubinei paauglių publikai. Kaip tik tokį pavyzdį pateikė Ramunė Kudzmanaitė, forume parodžiusi jaunos rusų dramaturgijos žvaigždės Vasilijaus Sigarevo "Plastiliną" - aštrią ir nevilties sklidiną pjesę apie paauglį Maksimą, kurio gyvenimas "iškadruotas" tarp pažįstamo berniuko laidotuvių ir jo paties mirties. Pjesėje daug natūralizmo, brutalumo, bet reikšminga atsvara tam - savaip poetizuojamas protagonisto įvaizdis. Iš pirmo žvilgsnio gal atrodytų primityvoka ir labai "nešiuolaikiška", tačiau pjesės vaizduojamame pasaulyje tai tampa neabejotina vertybe. Verta palyginti Maksimą ir Kurtą iš M. von Mayenburgo "Ugnies veido" - du savo laiko ir savos socialinės aplinkos "produktus": kuriam iš jų labiau simpatizuojame?

"Plastilinas" yra ir vienas populiariausių Maskvos dramaturgijos ir režisūros centro spektaklių. Jo režisierius Kirilas Serebrenikovas yra pa- sakęs, kad spektaklis privalo balansuoti ties nepakeliamumo riba, tačiau žiūrovai turi išgyventi ne gėdą ar pasibjaurėjimą, o tą patį, ką ir herojus. Jo spektaklyje aktoriaus Andrejaus Kuzičevo vaidinamas Maksimas turi tiek šviesos, kad ji nutvieskia visą nesaikingai groteskišką maskviškių spektaklio aplinką. R. Kudzmanaitės "Plastiline" Giedriaus Savicko Maksimas užsisklendęs savy ir tvirtas. Gal pernelyg tvirtas ir racionalus. Suaugęs. Ypač toks atrodo greta nesubrendusio, paaugliškai žiauraus savo bičiulio (Sergejus Ivanovas). Nors režisierė pjesės problematiką, man regis, vertina šiek tiek pedagogiškai, tačiau spektaklio eskizas imponuoja savo santūrumu ir realistine, skaudžia intonacija. Tokių kaip G. Savicko maksimų pilnos daugiaaukščių laiptinės. Ir "Plastilino" istorija, režisierės manymu, - viena iš daugelio.

Kita V. Sigarevo pjesė irgi remiasi dokumentika, vaizduoja iki kraujo pažįstamus personažus ir situacijas. Jis ir ji - prekybos agentai (bet ne tie kostiumuoti "firmų atstovai", be paliovos tratantys idiotiškomis intonacijomis, o greičiau "gariūniniai"), vidury nakties su prekių ryšuliais atsibeldę į metro stotį, kad pirmuoju traukiniu ga- lėtų važiuot į kokį nors miestuką "prasukti" savo biznio. Dramaturgas puikiai derina stereotipą ir už jo slypinčią žmonių dramą. Šį kontrastą užčiuopusi režisierė Dalia Jokubauskaitė padėjo aktoriams Rasai Marazaitei ir Lukui Petrauskui rasti labai tikslių detalių, sukeliančių komišką atpažinimo efektą, o šie savo ruožtu puikiai išlaviravo tarp "turgininkų" šaržavimo ir bandymo pažvelgti, kas ten jų viduj. Ar yra pasirinkimo galimybė? Ar įmanoma pradėti gyventi kitaip?

Kitų socialinį gyvenimą atliepiančių pjesių poetika nepanaši į V. Sigarevo dokumentiškumą. Vladimiras ir Olegas Presniakovai "Kūno atėjime" bei Vladimiras Sorokinas "Koldūnuose" duoda valią vaizduotei ir kuria savotiškas siaubo komedijas, arba greičiau - farsus, ir sykiu sukelia didžiulių keblumų tas pjeses statyti pasiryžusiems režisieriams. Ten nėra jokių ribų, nors problematika taip pat inspiruota realybės. Kaip perkelti į sceną numirėlišką brolių Presniakovų humorą, vaizduojant, pavyzdžiui, nužudytos mergaitės grįžimą iš lavoninės į šeimą? (Įdomu, kad visose minėtose pjesėse kalbama apie vaikus - mirusius, mirštančius, vaikus mirtininkus.) Režisierius Auris Radzevičius "išsisuko" gana lengvai, parengęs vos pusės valandos skaitymą, kuris, labai netikėtai pasibaigęs, pasirodė kaip smagus nesusipratimas (ar čia tikrai tokia pjesė?). Jono Vaitkaus kurso studentui Linui Mikutai, režisavusiam V. Sorokino "Koldūnus", sunkiau sekėsi priversti publiką juoktis. Pjesė apie koldūnus su žmogiena nuskambėjo gana dekadentiškai.

Atokvėpiui ir atgaivai - amžinos, graudžiai juokingos žmonių santykių temos. Sprendžiant iš publikos reakcijų, bene didžiausia festivalio sėkmė - Dalios Tamulevičiūtės režisuota Aleksejaus Slapovskio, vieno reikšmingiausių šiuolaikinės rusų literatūros autorių, "Pjesė Nr. 27". Visai įmanoma, kad kitos 26 būtų skirtingos šios, 27-osios, variacijos, nes pagal tikimybių teoriją bet kuris vyras gali būti su bet kuria moterimi, ir tos kombinacijos kiekvieną sykį įdomios, nors iš esmės tokios pat. Aldona Bendoriūtė, Nerijus Gadliauskas, Aušra Pukelytė ir Darius Gumauskas vaidina tarpusavy besimainančius, nuolat santykius besiaiškinančius ir, aišku, nesusišnekančius partnerius. Dar viena N. Cowardo "Asmeninių gyvenimų" versija. Elegantiška, lengva ir iki ašarų juokinga. Maža pasakyti, kad A. Slapovskio pjesė - puiki muilo operų parodija, daugiau - taikliai vaizduodama visą mūsų tarpusavio santykių absurdą, ji parodo, kad niekuo nenusileidžiame "Meilės magijos" arba "Nekaltos meilės" herojams. Ir vėl pavergia visagalis atpažinimo efektas.

Olgos Muchinos "Tania, Tania" žiūrovus irgi įtraukia į lengvabūdiškus ir kartu sudėtingus herojų santykius. Tik šiai jaunai dramaturgei nepakanka kaip A. Slapovskiui vien žaidimo situacijomis ir nenuspėjamomis reakcijomis. Jauti autorę šiek tiek gudraujant, vikriai šokinėjant nuo tikros emocijos vaizdavimo prie jos ironizavimo (o gal dažniau net atvirkščiai - ironiją staiga keičia nuoširdumas). Kiekviena scena - vis kitaip sudėliota mo- zaika, kurias į visumą jungia keista, nostalgiška, net, sakytum, čechoviška neišsipildymo nuotaika. Gintaro Liutkevičiaus pusiau spektaklio eskize, pusiau pjesės skaityme (tiesą sakant, antroji, skaitymo, dalis pasirodė kaip mirties nuosprendis pjesei) gerokai spustelėta "juoko, šokio ir vyno" pusėn. Tik Neringos Bulotaitės, vienos iš Tanių, ir Vido Petkevičiaus nevienaplanių personažų pora perteikia subtilų pjesės lyrizmą.

Beklausant kai kurių pjesių skaitymų, kartais kildavo mintis, kad į šiuolaikinę pjesę ir žiūrima tik kaip į medžiagą "skaitymui". Kitaip tariant, už literatūros kūrinio nesukuriama jokia erdvė, kuri, jaustum, vėliau bus užpildyta. O tokios erdvės sukūrimas, man regis, ir pateisintų "skaitymo" žanrą. Juk vis dėlto šiuolaikinės dramaturgijos, kaip reiškinio, gyvybingumą įrodo tik sceniniai produktai - spektakliai. Sutinku, kad pasiteisina tokia praktika, kai vadinamaisiais skaitymais tarsi tikrinama būsimo (arba nebūsimo) spektaklio sėkmė, tačiau manau, kad sceninė projekcija bet kokiu atveju yra būtina.

Dažniausiai apie šitai susimąstai, kai "gaila pjesės", kai ji labai graži ir, atrodo, pati prašosi į sceną. Kaip tik taip nutiko su šiaip jau labai jaukiu Algirdo Latėno skaitymu. Olego Bogajevo "Rusų liaudies paštas" - graudi ir komiška pjesė apie seno žmogaus vienatvę. Apie tai, kaip Ivanas Sidorovičius Žukovas rašo ir gauna laiškus. Tik šio susirašinėjimo ypatumas tas, kad senuko adresatas - Anglijos karalienė Elžbieta II (reikia sakyti: "Elžbieta du"), Leninas (o šiedu, karalienė ir proletariato vadas, ir šiaip tarpusavy įvairiapusiškai bendrauja), artistė Liubovė Orlova, kosmonautas Sevastjanovas, pagaliau marsiečiai, blakės ir... paties senuko mirtis. O kitas ypatumas - laiškus jis rašo pats sau. Publikos susidomėjimas, atrodo, radosi nuo tos akimirkos, kai A. Latėnas jaukiai įsitaisė prie mažučio stalo ir pasistatė priešais stiklainį su garuojančia arbata, ir neatslūgo iki pat pabaigos, kai ta garų gyvačiukė liovėsi kilti viršun. Bet labiau dėl tų laiškų, dėl smalsumo, kieno dabar vardas bus užrašytas ant voko Ivanui Sidorovičiui. O svarbu juk ne laiškai, bet jis pats. A. Latėno skaityme neužsimezgė vaidmens dramaturgija, dėl to negimė ir toji užpildymo reikalaujanti erdvė. Gal čia tik pati pati pradžia?

Forume buvo parodyti ir trys pabaigti spektakliai: du iš jų - LMA studijiniai darbai, o trečiasis - Maskvos dramaturgijos ir režisūros centre pastatytas Ksenijos Dragunskajos "Dygumo pojūtis" (režisierė O. Subotina). Jono Vaitkaus studento Agniaus Jankevičiaus "Užribis", Viktoro Pelevino apsakymo "Mėlynas žibintas" inscenizacija, suvaidinta režisieriaus kurso draugų, ir Algirdo Latėno kurso baigiamasis spektaklis pagal A. Slapovskio pjesę "Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės" (režisuotas drauge su Gintaru Liutkevičiumi) pasirodė įdomūs ne dėl pačių šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijų, o labiau dėl jaunų aktorių ir debiutuojančio režisieriaus darbų. O svečių iš Maskvos spektaklis kaip tik sudomino savita, ne vien teatro principais grindžiama pjesės interpretacija. Išvadų eilinį kartą, atrodo, nepavyks padaryti: šiuolaikinė rusų (kaip ir skandinavų, britų ar kitų šalių) dramaturgija labai įvairi ir jos siūlomos galimybės teatrui taip pat nevienalypės. Naujus vardus, kaip to siekė forumo organizatoriai, išgirdome. Dabar svarbu, kad nors vienas kitas čia, Jaunimo ar kitame teatre, prigytų.