Žvilgsnis į save

Mikalojus Povilas Vilutis. "Mėlynas raitelis". 1990 m.

"Lietuvos aido" galerijoje nuo spalio 9 d. veikė Mikalojaus Povilo Vilučio darbų ekspozicija. Parodoje apžvelgsi dailininko darbai, sukurti nuo 9-ojo dešimtmečio antros pusės iki šių metų. Pastebimas judėjimas labiau apibendrintų, monumentalesnių formų link, periodiškas grįžimas prie tų pačių temų, motyvų.

Dėmesio centre žmogus - kaip plokščias siluetas, kurio galvoje auga ir juda įvairių formų pavidalai arba tvyro lygi tuštuma - joje gali išvysti savo atvaizdą, žvelgiantį paveikslo stikle išnykusiomis akimis. Kitur monumentali asmenybė užvaldo kūrinio erdvę ir netgi mėgina ją peržengti - arba pasirodo kaip nejudri, iš agresyvaus kolorito iškylanti figūra, nugrimzdusi į meditacinę būsenę. Žmogus dažniau vaizduojamas profiliu, į save žvelgiančiomis akimis, reginčiomis tik tai, kas yra jo viduje arba anapus realiai matomo pasaulio. Dailininkas pabirais vaizdiniais iliustruoja padrikas mintis, kylančias save kontempliuojančioje sąmonėje.

Iš pradžių žmogaus figūra - gilus juodas siluetas, pasirodantis lygiame fone, akyse yrantis ir vėl į vieną ar kitą pavidalą susiliejantis šešėlis, kurio viduje egzistuoja jo globojamos formos ("Upelė", 1986). Vėliau - istorines aspiracijas keliantis raitelis, pakibęs erdvėje - tarsi iš Picasso "Gernikos" išsiveržęs lietuviškas Vytis ("Mėlynas riteris", 1990). 10-ojo dešimtmečio darbuose pasirodo gundanti siurrealistinė beveidės moters figūra - ji, linkusi būti neatpažinta, sustingsta judesyje De Chiriko darbus primenančių arkadų fone ("Liūdnas medis", 1997). Pamažu M.P. Vilutis atskleidžia jo vaizduojamo žmogaus vidų, kuriame po odos ir raumenų sluoksniu vyksta nepaaiškinami procesai. Destrukcija ir iracionalios skirtingos prigimties objektų jungtys autoriaus darbus leidžia lyginti su Šarūno Saukos kūryba: audinių draperijos, apgaubiančios figūrą arba, rodos, krintančios iš jos pačios vidaus ("Filosofas", 1998), žiūrovui atveriama žmogaus vidaus organų, virstančių ornamentu, dekoru, estetika - savotiškas plokštuminis "kūno menas". Tačiau šalia žemiškų instinktų pasirodo kupina sakralumo, apgaubta rimties, kryžiaus ženklo globojama figūra. Skraiste apsisiautusi moteris į amžinybę žvelgiančiomis akimis, kurios veidas neatspindi emocijų ar nuotaikų, primenanti ikoną ("Judita", 2002), "nukryžiuotasis", slepiantis veidą raudonose audinio draperijose ("Kūnas", 2002), beveidė figūra, menanti Kryžiaus žygių laikus, pečius apsigaubusi purpuriniu apsiaustu ("Kryžius I", 2002), - jie tarsi ženklai, saugantys akimirkoje įstrigusių gestų prasmę. Žmogaus sąlytis su amžinybe jo atvaizdą paverčia ikona, nekintančiu simboliu, įkalintu patvarioje medžiagoje - granite - vienintelėje skulptūroje, eksponuojamoje šioje parodoje ("Jonas", 2002).

Mikalojaus Vilučio parodos fragmentas S. Jakubausko nuotr.

M.P. Vilutis išnarsto žmogaus figūrą, vėliau iš gautų dalių sudėlioja koliažą, kuris, žvelgiant iš toliau, atrodo kaip tapyba. Ši ne vienu atveju imituoja grafiką, pripildytą pasąmonės, sapno vaizdinių, užkrečiančių emocijų, asociacijų. Nuotaika perteikiama pasitelkiant grakščias, įvairialypius siluetus formuojančias, tingiai banguojančias linijas, harmoningas, kartais šaižias spalvas. Taip beorėje erdvėje kuriamas transformuotas pasaulis, kurio būtį lemia siurrealistinės formų jungtys.

M.P. Vilutis siūlo tris meno kūrinio matymo sluoksnius. Pirmas sluoksnis - tai kūrinio išorė, kuri gali būti apibūdinama žodžiais (stilius, siužetas, filososfinės potekstės), tačiau neturi nieko bendra su menu ir tikrąja verte. Išprusęs žiūrovas mato antrą - vidinį - sluoksnį, t.y. formaliuosius kriterijus, nuo kurių priklauso kūrinių estetinė vertė - tai terpė, kurioje gali atsirasti menas. Trečiasis sluoksnis yra nematomas, tik jaučiamas. Be jo darbas tėra paveikslas, bet ne meno kūrinys. M.P. Vilutis šį sluoksnį vadina giluminiu. Pats menininkas priklauso tai grupei, kuri mano, kad dailininko darbas yra ne absoliuti kūryba, bet esamų vaizdų transformavimas. Jis tvirtina, kad depresija yra jo mūza, o vidinį džiaugsmą teikia kūrybos procesas.

Lakoniškoje, dekoratyvioje, preciziškoje, individualiais bruožais pasižyminčioje M.P. Vilučio grafikoje apčiuopiamas jo požiūris į meno kūrinį kaip pamatytą, atrinktą, apmąstytą, mintyse sudėliotą ir tik tuomet įgyvendintą paveikslą, iliustruojantį visus tris dailininko siūlomus matymo sluoksnius.