Prisiminimai apie Vilnių Bostone

Samuel Bak. "Atvira ir uždara"

Pačiame Bostono centre esančioje respektabilioje Newbury gatvėje nuo rugpjūčio 31 d. lankytojus kviečia Puckerio galerijoje atidaryta Samuelio Bako paroda "Sugrįžimas į Vilnių" ("Return to Vilna"). Kaip teigia pats dailininkas, 69 šioje parodoje eksponuojamus darbus sukurti jį paskatino gimtajame mieste po 57 metų nebuvimo patirti įspūdžiai. Dailininkas Lietuvos publikai yra žinomas iš 2001 m. rudenį - 2002 m. žiemą Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuotos parodos.

1945 m. jaunasis dailininkas kar- tu su mama (tėvas buvo nužudytas 1944 m. liepos mėnesį, likus vos kelioms dienoms iki išstumiant vokiečius) išvyksta į Lenkiją, išsiveždamas Vilniuje patirtus vaikystės įspūdžius, įsirėžusius atmintin karo baisumais, ir nenumaldomą praradimo jausmą, kuris kūryboje įvairiais pavidalais išreiškiamas iki šiol. Į kelionę nežinion pasiima geriausius (paties dailininko supratimu) iki tol sukurtus darbus.

Po sustojimo Lodzėje - gyvenimas perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje netoli Miuncheno. 1948 m. - išvykimas į naują Izraelio valstybę. 1956 m. dailininkas keliauja į Paryžių mokytis Beaux-Arts akademijoje. Čia menininką žavi impresionistų ir ekspresionistų darbai, susiformuoja savitas jo stilius.

Po trejų Paryžiuje praleistų metų - ilgesnis Romos kūrybos periodas, kupinas eksperimentų, naujų paieškų, atnešęs pripažinimą. Romos periodą Vilniuje surengtoje parodoje atspindėjo "etruskiškasis" paveikslų ciklas. Iš Romos dailininkas sugrįžta į Izraelį, vėliau dirba ir gyvena Šveicarijoje, JAV, į kurias galutinai persikelia 1993 m. Išvykimą, pasak paties S. Bako, lėmė didžiulis susidomėjimas jo darbais šioje šalyje.

S. Bakas surengė daugiau kaip 60 parodų Paryžiaus ir Romos, Jeruzalės ir Niujorko, Miuncheno ir Floridos bei kitų pasaulio miestų paveikslų galerijose.

Kartkartėmis užsienyje pasirodančiose publikacijose, o pastaraisiais metais - ir Lietuvoje leidžiamose knygose bei žurnaluose buvo galima pasiskaityti apie šį dailininką. Pavyzdžiui, štai ką rašo Suzanne Pourchier knygoje "Lietuvos žydai 1918-1940: Prarasto pasaulio aidas": "Po Šoa žudynių ir Stalino valymų litvakų menininkų energijos liepsna, paženklin- ta nenusakomo skausmo, buvo išsklaidyta beveik po visus žemynus. Samuelis Bakas, Vilniaus geto dailininkas vunderkindas, ir Aleksandras Bogenas, taip pat piešęs vaizdus iš geto gyvenimo ir miško partizanus, emigravę į Izraelį tapo garsiais tapytojais, savo tapyboje jie nuolat liudijo prarastą pasaulį ir išgyventą siaubą." Įžymus Izraelio rašytojas Amosas Ozas taip apibūdina dailininko kūrybą: "Aš vertinu Samuelį Baką kaip vieną didžiausių XX a. tapytojų. Tėra tik keli menininkai, kurie taip vykusiai pavaizdavo beprotišką mūsų eros žiaurumą, siaubą, nuniokojimą, liūdesį ir beprasmiškumą. Bako pasaulyje siaubas, humoras ir svajonės - viskas susilieja į vientisą radioaktyvią visumą."

Kai Bernardo Puckerio dėka dar liepos mėnesį gavau Bostono parodos katalogą "Return to Vilna", mane apėmė keisti ir prieštaringi jausmai. Pirmiausia, didelis džiaugsmas: apsilankymas Vilniuje S. Bakui buvo kūrybinis impulsas, paskatinęs sukurti naują įspūdingą darbų seriją.

Tačiau bevartant knygos puslapius ir įsižiūrint į reprodukcijas, apniko vis gilėjantis liūdesys. Bet ar galėjo būti kitaip? Menininko neužliūliavo dabartinio Vilniaus grožis ir nuostabios 2001 m. gegužės dienos. Žydinčių kaštonų žvakės darbuose transformavosi į brangių žmonių atminimui skirtas žvakes.

Viename savo interviu Vilniuje S. Bakas yra vaizdingai pasakęs: esu tikras klajojantis žydas, susikraunu savo šaknis į mažą lagaminėlį, ir jos visada būna su manimi, kad ir kur nuvykčiau. Šis vaizdingas posakis priminė man Marco Chagallo darbą, padovanotą Izraeliui, kur nutapytas ir amžinas klajojantis žydas. Šaknis lyg ir galima susikrauti į lagaminėlį, - tai ne kartą savuoju gyvenimu jis įrodė, - o kurgi to keliauninko dvasia, atmintis? Paprasčiausias atsakymas būtų toks: dvasia ir atmintis keliauja kartu. Bet pažiūrėję į Bostono parodoje eksponuojamus darbus ir ankstesnę Samuelio kūrybą suprasime, kad dvasia ir atmintis, kad ir kur būtų dailininkas - Tel Avive ar Paryžiuje, Romoje ar Ciuriche, nuolat sugrįžta į Vilnių.

O šios atminties klodai papildo kūrybą vis naujais motyvais. Taip yra ir naujausiuose tapybos darbuose. Skaitydami dailininko prisiminimų knygą "Painted in Words" rasime žaislų istoriją, kuri šioje parodoje persikėlė ir į drobę. Prisiminimuose rasime slėptuvę archyve ir didžiules knygų krūvas, kurios pavaizduotos naujuose paveiksluose. Iš prisiminimų suprasime, kad paveikslas su užrašu "Jonas" skirtas dailininko tėvui, o dedikacijos Chaimui, Rachelei, Šifrai, Chonei - Vilniuje nužudytiems seneliams.

Bostono paroda vadinasi "Sugrįžimas į Vilnių", nors iš dailininko kūrybos matome, kad atmintimi iš Vilniaus gal ir nebuvo išvykta...