Susitaikymas

Elena Gaputytė. "Už Šiaurės poliarinio rato"

Neseniai dienos šviesą išvydo neeilinis leidinys - garsieji Dalios Grinkevičiūtės tremties prisiminimai (1988 m. publikuoti "Pergalės" žurnale), iliustruoti išeivijos menininkės Elenos Gaputytės instaliacijų fotografijomis. Vos 250 egz. tiražu lietuvių ir anglų kalbomis išleista knyga "Susitaikymas" /"Reconciliation" monumentali tiek formos, apipavidalinimo, tiek turinio, dvasinio krūvio požiūriu. Elena Gaputytė (1927-1991) sovietų armijai artinantis 1944 m. kartu su artimaisiais paliko Lietuvą, Vakaruose studijavo dailę ir padarė sėkmingą menininkės ir pedagogės karjerą. Skaudžiai išgyvendama savo tautos trėmimų tragediją, šiai temai paskyrė ne vieną kūrinį. Tai buvo ne tik pilietinė pozicija, solidarumo su tėvynainiais išraiška; dailininkė nuo seno turėjo didelį ir gražų tikslą - Lietuvos tremtinių atminimą įamžinti knyga. Galingą impulsą kuriant tokį paminklą jai suteikė Dalios Grinkevičiūtės (1927-1987), tremtinės, perėjusios baisiausius Sibiro pragarus, užrašai. Kilo mintis išleisti juos kartu su savo iliustracijomis. Knyga turėjo pasirodyti 1991-aisiais, minint 50 metų nuo Lietuvos žmonių trėmimų pradžios. Sunkiai susirgusi, E. Gaputytė nespėjo iki galo įgyvendinti sumanymo. Užbaigti pradėtą darbą dailininkė patikėjo aštuonių asmenų knygos komitetui, prašydama išleisti knygą už pinigus, gautus pardavus jai priklausantį namą Londone. Prie knygos atsiradimo daug prisidėjo Irena Veisaitė, palaikiusi glaudžius ryšius su dailininke bei įsipareigojusi rūpintis tolesniu knygos likimu. "Susitaikymą" 2002 m. išleido "Elena Gaputytė Trust", spausdino "Senecio Press" Oksforde (direktorius Adrianas Lackas). Sudarytoja - Živilė Šlekytė-Stanton.

Manyčiau, knygos leidėjų, sudarytojų uždavinys nebuvo lengvas, lydimas didžiulės moralinės atsakomybės. Juolab kad E. Gaputytė dėl ligos nebegalėjo knygos sumaketuoti, atrinkti, jos manymu, labiausiai tinkančių reprodukcijų. Todėl, nors knygos apipavidalinimas, estetiniai, formos sprendimai (masyvų fotografijų albumą primenanti išvaizda, specifinis įrišimo būdas) kartais kelia abejonių, šiandien ją sunku vertinti kritiškai. Knygos pradžioje matome iškalbingą atvartą: Rusijos užpoliarės - tremties vietų - žemėlapį. Pratarmėje - I. Veisaitės tekstas, pasakojantis apie svarbias knygos atsiradimo aplinkybes. Greta išspausdintas E. Gaputytės laiško fragmentas, bylojantis apie menininkės intencijas. Čia ji aiškina savo instaliacijų prasmę, šaukiasi susitaikymo ir atleidimo, kaip vienintelės išeities, tolesnio tautos egzistavimo prielaidos. Šios mintys - tarsi knygos motto, jos esmės išraiška. E. Gaputytės instaliacijas papildo rūsčios Šiaurės peizažų fotografijos, tremties istorijon įsirėžę vietovardžiai - Trofimovsko sala, Stolbai, tačiau dailininkės darbai viltingi, kaip ir jos laiškas. Šilti žvakių žiburėliai - iškalbingi menininkės minčių simboliai.

Pasak I. Veisaitės, E. Gaputytės valia ilgus metus puoselėta knyga turėjo tapti nepakartojama vaizdo ir teksto sinteze, menine vertybe. Skaitant D. Grinkevičiūtės prisiminimus, pirmiausia krinta į akis ne kraupių faktų, tragiškų mirčių, nežmoniškų gyvenimo sąlygų faktai, o visa tai pergyvenusio žmogaus stojiškumas ir vidinė stiprybė. Santūri kalba, nė šešėlio pykčio ar keršto troškimo, kitaip tariant - susitaikymas. Mintis, kurią žodžiais ir instaliacijomis nuolat kartoja dailininkė. Taigi teksto ir vaizdinės medžiagos filosofija kalba apie tą patį, abu elementai, vienas kitą papildydami, sukuria harmoningą pilnatvę.

Knygos potekstė neabejotinai aktuali šiandienos politinių, socialinių nuotaikų fone. Nepriklausomybės siekimo euforijai nuslūgus, turbūt nebegalime pasigirti ypatingu tautos patriotizmo jausmu. Ne paslaptis, kad daugelis anų dienų mitingų oratorių, tautinio judėjimo iniciatorių seniai nebėra autoritetai, jiems labiau rūpi asmeninė gerovė, žemės sklypų dalybos ir kt. Ir kažin ar kiekvienas be ironijos ištartume, jog didžiuojamės savo tautine priklausomybe. Susitaikymas ir atleidimas realiai tėra skambūs politinės, socialinės elgsenos modeliai, tolimi provaizdžiai. Daugelis oficialių institucijų, valdžios struktūrų tebėra iš pašaknų tikrų tikriausia "sovietščina", tačiau jau įprasta tapo kitaip galvojančius apšaukti komunistais, raudonaisiais etc. Į netolimą tautos praeitį dažnai nesugebama žvelgti objektyviai ir nešališkai - ko vertos vien aistros dėl Grūto parko! Krikščioniškas susitaikymo ir atleidimo kelias atrodo naivus ir dėl daugelio priežasčių neįmanomas. Tačiau ar šiandien žinome kitokį?

Kristina Stančienė